Nauji metai – gera proga pozityviau žvelgti į ateitį ir matyti ten ne praeities klaidas ir nusivylimus, o naujas galimybes. Ir palinkėti gerų pokyčių bei sėkmės.

Premjerui norisi palinkėti, kad Vyriausybės kuriami reformų planai nesibaigtų 2019-ųjų viduryje. Juk tiek lūkesčių sukurta visuomenei, kad profesionalų komanda elgsis kitaip nei politinių intrigų blaškomos ankstesniosios. Ir darbo pradžia buvo daug žadanti: valstybės įmonės imtos kuopti lyg Augėjo tvartai, aukštojo mokslo pertvarka pagaliau įsibėgėjo toliau nei vien popierinės deklaracijos, o krašto apsaugai pirmą kartą skirsime 2 proc. BVP. Nemažai gerų sprendimų buvo priimta, bet dar daugiau teisingų darbų gali būti atlikta. O jei dėl puikybės mesite pusiaukelėje savo sumanymus – nebus nuo to geriau nei valstybei, nei asmeniškai jums. Juk realios galios centras gali būti tik Vyriausybėje. Ypač jei kitam šalies prezidentui kurį laiką teks ieškoti sugyvenimo būdų su kitomis valdžios pusėmis. Seimo pirmininkui labiausiai reikėtų palinkėti, kad jis pagaliau taptų parlamento lyderiu. Kol kas dažnesni epizodai, kai jį už virvučių tampo ir šiurkščiai mėgina pakišti dėl savo ambicijų ar interesų daugumos frakcija. Gėdingas įstatymo dėl medikų rezidentų atlyginimų persvarstymas buvo panašus į bjauriausią viešą egzekuciją, nuo kurios norisi nusukti akis. Didžiausia frakcija apspjaudė viso Seimo reputaciją, bet pirmiausia – Seimo pirmininko garbę ir orumą. Nuoširdžiai norisi palinkėti jam tapti nešališku ir garbingu arbitru net purviniausiose politinėse peštynėse. Seimo didžiausiai frakcijai reikėtų net ne linkėti, bet išmelsti nuosaikumo. Meldžiamieji, susilaikykite nuo godumo ir puikybės. Tai bene baisiausia politinė nuodėmė, kuriai neatsispiria nė viena partija, pajutusi galią parlamente. Labai lengva nuslysti į aklą puikybę manant, kad esate neklystantys ir kovojate šventą karą su visais: politiniais oponentais, žurnalistais, kartais išgeriančiais piliečiais ir besilaukiančiomis moterimis, padorių atlyginimų norinčiais medikais ir dėstytojais. Kam jums tas karas? Juk į rinkimus ėjote ne tam, kad kariautumėte su tauta, bet jai tarnautumėte. Ir jei aplankytų jus nušvitimas, kad tokių karų su savo tauta neįmanoma laimėti, galbūt patikėsite, kad susilaikyti nuo impulso piktnaudžiauti valdžia yra išmintingiau, negu šiurkščiai perlaužti kitų abejones ar kritiką. Tik tuomet, jei įgysite daugiau empatijos anapus valdžios burbulo esantiesiems, jūsų sprendimai taps išmintingesni. Dar geriau būtų, jei, užuot vaikęsi politines šmėklas ir tyrę vos ne prieš dešimtmetį priimtus politinius sprendimus, žiūrėtumėte į ateitį. Ten gali būti gražių dalykų. Ir juos kurti reikia dabar. Konservatoriams irgi galima palinkėti liautis kariavus įvairius karus – dažniausiai jie neproporcingai maži, palyginti su energija, kurią skiriate kovoms. Kovojate dėl vieno paminklo, tarsi jis galėtų pakeisti tautos likimą. O realiai net nuoseklios šimtmečio paminėjimo programos kitąmet neturėsime, ką jau kalbėti apie ilgalaikes kryptis, galinčias sulaikyti tautą Lietuvoje ir čia susilaukti vaikų. Tad verčiau įkvėpkite visuomenę naujoms idėjoms ir darbams, o ne skaldykite ją dėl akmens ar geležies gabalo. Būdami didžiausia opozicinė partija galėtumėte prisiimti misiją pristabdyti įsibėgėjusius valdančiuosius. Ne šaipydamiesi ir didindami jų įtūžį, o ramiai siūlydami išmintingesnius sprendimus. Tapkite jų draugais, o ne mirtinais priešais. Tai sunkiau, negu ironizuoti, bet kur kas prasmingiau. Socialdemokratams linkėčiau surasti savo misiją ir ją paskelbti žmonėms. Galite tapti aiškiausią ideologinę kryptį turinčia partija. Lietuvoje, kur taip trūksta socialinio teisingumo ir solidarumo, jūsų politinis potencialas yra pats didžiausias. Neiššvaistykite jo smulkiems barniams. Pasikvieskite geriausius protus ir sukurkite įtaigią komunikaciją, kuri pasiektų ne feisbuko ar instagramo sekėjus, o tuos, kurių neviltį reikia pakeisti viltimi. Liberalams palinkėčiau uždaryti partiją. Jūs ją jau sugriovėte. Ir, kad ir ką statytumėte ant tų griuvėsių, tai niekada nebestovės tvirtai ir liks užkrėsta Eligijaus Masiulio pelėsiu. Žmonės, kuriems svarbi liberali pasaulėžiūra, gali išgyventi ir be partijos. O ją uždarius daliai išties sąžiningų politikų nukris nuo pečių kaltės našta, ir galbūt naujos idėjos suburs juos naujiems iššūkiams.

Atskilusiems socialdemokratams – naujiesiems „darbiečiams“ – linkiu nesukurti jokios naujos partijos. Tiesiog negaiškite laiko.

Atskilusiems socialdemokratams – naujiesiems „darbiečiams“ – linkiu nekurti naujos partijos. Tiesiog negaiškite laiko. Jūs gal ir nebesusitaikysite su naująja socialdemokratų karta, bet politikoje jums irgi nebėra vietos. Rašykite memuarus, skaitykite paskaitas, žvejokite ar medžiokite – yra daugybė smagios veiklos ir be politikos. O mums visiems linkiu kuo daugiau padėti aplinkiniams. Kuo daugiau galvosime apie kitus, tuo nesmagiau bus politikams galvoti vien apie save.