Kaip mes suvokiame senatvę? Kas mums yra senas žmogus? Ar amžius – mūsų pranašumas? Ar yda? Ar kuo nors reikšmingas faktas?
Juk tiesa tokia, kad gyvename globalioje jaunystės kultūroje, kurioje slepiami du dalykai – senatvė ir mirtis. Mirtis klinikalizuojama, medikalizuojama ir saugiai paslepiama nuo jaunųjų, kaip savo studijose rašė prancūzų istorinis antropologas Philippe’as Arièsas, tyrinėjęs mirties sampratas Europoje.
Lietuvoje skaudžiai stinga tokio dalyko, kaip laimingos vyresnio amžiaus poros, besimėgaujančios gyvenimu kavinėse, restoranuose ir kitose viešosiose erdvėse.
Būti senam žiaurioje, jaunystės ir jauno kūno grožio kulto persmelktoje, neoliberalias dogmas kaip vienintelę tiesą be jokios alternatyvos išpažįstančioje visuomenėje – tai atverti ir paviešinti savo neįgalumą arba pasitraukti į vienatvę, kad netrikdytum jaunų ir gražių.
Man jau daug metų akivaizdu, kad Lietuvoje skaudžiai stinga tokio dalyko, kaip laimingos vyresnio amžiaus poros, besimėgaujančios gyvenimu kavinėse, restoranuose ir kitose viešosiose erdvėse. Skirtingai nei Italijoje ar Vengrijoje, pas mus retai išvysi vyresnio amžiaus vyrą, dirbantį padavėju restorane, – visi akimis ieško jaunų dailių merginų.
Į pensiją išėję profesoriai, menininkai ir pedagogai Lietuvoje stulbinamai greitai dingsta iš kultūros lauko ir apskritai viešumos. Senatvė pas mus yra tapusi stigma. Jos gėdijamasi. Senatvė tau tarsi primena, kad laikas vėl tapti privačiu žmogumi – žmogumi tik sau, koks ir buvai iki visų savo kūrybinių ar tiesiog žmogiškų pasiekimų.
Aš savo nuostabai suprantu, kad Lietuvoje draugystė yra amžiaus ir kartos fenomenas – man neteko mūsų kultūroje matyti tikros jaunų ir vyresnių kolegų bičiulystės ir kolegiškų santykių, jei jų nepainiosime su pagarbos ženklais, paklusimu ar jaunų karjeristų pataikavimu vyresniems administratoriams ir vadovams mūsų universitetuose bei politinėse partijose.
Lietuvoje pradėta garsiai diskutuoti dėl vyrų ir moterų lygybės bei jų galimybių politikoje ir viešajame gyvenime. Tai sveikintina, bet didžioji šalies problema šiuo metu yra ne lyčių lygybė ar įvairovė, o senų žmonių ir senatvės stigmatizacija bei jos pašalinimas iš gyvenimo. Tai ženklas žiaurios visuomenės, kurioje su tavimi atsisveikinama ir esi išgujamas vos pradėjęs išoriškai skirtis nuo to, kas laikoma patraukliu ir tinkamu vartoti.
Mus užplūdo tokia vienas kito ir viso gyvenimo vartojimo manija, kad net savo karjeros dar dorai nepradėję jauni žurnalistai ir politikai save suvokia kaip prekę, kuri turi gerai atrodyti, būti paklausi ir maloniai suvartojama. Infantilios televizijos laidos ir masinės mentalinės paauglystės sėjimas žiniasklaidoje rodo, jog ne lytis, o amžius ir prekinė išvaizda šiandien tapo licencija dalyvauti gyvenimo šventėje.
Mano paties gyvenime didžiulis vaidmuo teko už mane vyresniems draugams. Rimtai ir atsakingai vartojant terminus, mano kolegos, kuriuos iš pagarbos vadinu savo mokytojais, visų pirma buvo ir yra mano draugai, o ne mokytojai pirmine ir tiesiogine šio žodžio prasme.
Vytautas Kavolis ir Aleksandras Štromas buvo 32 metais vyresni už mane, kai tapome kolegomis ir draugais. Amerikiečių filosofas Robertas Ginsbergas už mane vyresnis 25 metais; o didis britų sociologas Zygmuntas Baumanas – 37-eriais. Mus iki šiol sieja artima bičiulystė.
„Baik tu juokus krėsti su tais mokytojais“, – kartą man pasakė Z. Baumanas. „Tu tiesiog ieškai kažkokio akademinio siužeto ir tiek. Su tokiu pačiu pasisekimu tave patį galiu pavadinti savo mokytoju“, – užbaigė jis šypsodamasis. O R. Ginsbergas kartą per viešą paskaitą mane įvardijo kaip savo išminties mokytoją – taip privertė suglumti ir visiškai sumaišė šio intelektinio žaidimo kortas.
Ar man šie žmonės buvo ir yra seni? Ne. Man jie savo drąsa, lengvumu, dėmesiu kitam ir gyvenimo aistra neretai atrodė jaunesni už mane. Seniai padarę karjerą ir viską pasiekę kūrybos ir mokslo sferoje jie pradėjo rašyti ir kurti savo džiaugsmui. Pasitraukę iš akademinės sistemos jie dar labiau atsidėjo santykiams su kolegomis ir bičiuliais. Dingo bet kokia priežastis nerimauti dėl akademinės politikos ar savo padėties katedroje. Viskas. Jie tapo laisvi. Paolo Sorrentino filme ši būsena įvardijama kaip jaunystė.
Tad kas gi yra tikroji senatvė? Senatvė – tai abejingumas, kūrybos ir minties pasitraukimas. Jei šios galios išlieka, net nejauku ir kvaila vartoti žodį „senis“. Kūryba ir talentas nutrina ne tik darbo pėdsakus, bet ir amžių. Milanas Kundera ir Z. Baumanas yra jaunų intelektualų herojai. Leonardą Coheną myli jauni žmonės ir niekada jo nepavadintų seniu.
Amžius – tai chimera. Kaip ir karta. Koks skirtumas, kad Rafaelis mirė 37 metų, o Ticianas – 90? Vienų genijų metai nutrinami iškart, kitų – vėliau, sulaukus vyresnio amžiaus.
