Ką tik paskirtas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos meno vadovas Sesto Quatrini interviu IQ neslėpė, kad jo dirigento karjera įsibėgėjo Niujorke ir Paryžiuje, o ne gimtojoje Romoje. Priežastis, anot pašnekovo, yra perpildyta Italijos rinka ir joje įsitvirtinę senieji vardai. Jaunam profesionalui ten tiesiog neatsiranda vietos.
Tą patį jis pastebi ir mūsų šalyje. Juk iš tiesų dauguma ryškiausių lietuvių jaunosios kartos dirigentų šiandien dirba užsienyje. (Nors šiuo atveju gal reikėtų įvertinti ne tiek trūkstamos erdvės jaunimui, kiek finansinį aspektą.)
Vis dėlto drįsčiau sakyti, kad tuo abiejų šalių panašumai ir baigiasi. Pasak S. Quatrini, Italija yra ypač gerontokratiška (t. y. senų žmonių vadovavimu pagrįsta) šalis: kuo esi vyresnis, tuo gali būti ramesnis dėl darbo pasiūlymų ir statuso visuomenėje. Čia prisimenu naują vienos Lietuvos mobiliojo ryšio bendrovės reklamą. Paaugliai vaikai šiam amžiui būdinga maniera pasakoja, kaip paprotino mamą įsigyti geresnį paslaugų planą, nes ši, aišku, be jų nieko nesuprato. Tada parodoma ta senutė nesusigaudanti motina – maždaug 40-metė moteris, kaltu balseliu besistebinti, kad gi tikrai – stebuklas, koks geras tas naujas planas.
Tokia reklamos kūrėjų pozicija atrodo ypač simptomiška šiandieniniame kontekste. Kartų konfliktai, be abejo, yra seni kaip pasaulis, tiksliau – sena jo dalis. Tik internetas juos dar labiau paryškino ir paspartino. Štai feisbuke jau ne pirma savaitė lyg profesinius, lyg asmeninius santykius aiškinasi du skirtingų kartų teatro režisieriai, pereidami į visiškai ad hominem argumentus. Regis, vienas jaučiasi pagyvenęs ir neįvertintas, kitas – jaunas ir nuvertintas. Meno kolekcininkai Lietuvoje ne kartą kalbėjo apie matomą susiskaldymą ir net susipriešinimą tarp senosios ir naujosios kartos dailininkų. O instagramo influencerių, feisbuko žvaigždžių, vlogerių ir blogerių burbule vyresniojo amžiaus žmonių praktiškai nėra – jie tarsi išvalyti iš viešųjų erdvių, kad savo raukšlėmis ir žilais plaukais negadintų bendro vaizdo.
Tam, be abejo, yra paaiškinimas, kuris tiek pat paprastas, kiek ir ciniškas. Jaunoji karta vartoja. Jaunoji karta perka, net jei ir ne už pačių uždirbtus pinigus, kaip tie paaugliai iš reklamos. Jaunoji karta jau nuo sauskelnių padeda (ir pradeda) pasipelnyti. Yra daugybė jaunų mamų, kurios visą savo vaiko gyvenimą socialiniuose tinkluose dokumentuoja susiedamos su konkrečiais prekiniais ženklais – žinoma, ne už ačiū. Sunkiau įsivaizduoti, kad panašaus ekonominio efekto (bei laikų) galėtų sulaukti nuotrauka su pasakojimu apie puikiai tik tam tikruose pataluose išsimiegančią močiutę. Nors gal?
Jaunystė šiandienos pasaulyje savaime yra vertybė, nes ji perka ir parduoda. Paradoksalu, bet būtent jaunystei šiandien nebereikia įrodinėti savo pranašumų. Jai, kaip sako pati jaunystė, by default skirtos prabangos prekės, edukacinės programos ir sprendimų priėmėjų vaidmenys. Štai britų „Tate“ galerija pavasarį paskelbė į savo valdybą priimsianti ne vyresnį kaip 30-ies naują narį, kad šis galėtų atstovauti jaunimui; esu beveik tikra, kad įvestas priešingas apribojimas – pavyzdžiui, įdarbinti ne jaunesnį kaip 50-ies specialistą – būtų tuoj pat apkaltintas diskriminacija. Jaunajai kartai nebereikia nieko išrasti, įrodyti ar išsikovoti. Ir tai nebūtinai yra blogybė. Bet kas tada lieka seniesiems? Maištas. Svarstyklės apsivertė ar bent jau verčiasi, ir dėl vietos po saule mūsų jaunoje laisvoje visuomenėje kovoti tenka būtent vyresniesiems. O tai sukuria krūvą kitų problemų, dėl kurių mes niekaip nešoktelėjame tose laimingų valstybių statistikos lentelėse: skatina nepasitikėjimą, nusivylimą, pyktį, netgi kerštą ir dar smarkiau užkuria susipriešinimo variklį. Juolab kad su internetu, nepaisant milžiniškos jaunystės išsaugojimo priemonių pramonės, mes ir senstame greičiau, jei senatvę suvoksime kaip atsilikimo ir atsisiejimo reiškinį – tą puikiai iliustruoja jau minėta reklama.
Mėgstame kartoti banalią frazę, kad vaikai – mūsų ateitis. Bet iš tiesų visų mūsų ateitis yra senatvė.
Viltingai, o gal paguodžiančiai mėgstame kartoti banalią frazę, kad vaikai – mūsų ateitis. Bet iš tiesų visų mūsų ateitis yra senatvė. Ir mūsų vaikai – ta išmani, veržli, progresyvi visuomenės dalis – ateityje irgi atsidurs senatvės prieblandoje, kur spręs lygiai tuos pačius niekaip neišsprendžiamus pensijų, sveikatos priežiūros, globos, negalios ir kitus nepatrauklius klausimus.
O juk patirties ir energijos, brandos ir drąsos, atsargumo ir veržlumo kombinacijos galėtų turėti neįtikėtinų rezultatų. Tam pirmiausia reikėtų tiesiog liautis į senatvę žvelgti kaip į trūkumą. Kalbant dar paprasčiau, mes turime tapti labiau gerontokratiška valstybė. Pačia geriausia šio žodžio prasme.
Viktorija Vitkauskaitė yra IQ kultūros redaktorė
