Jau pamiršau, kuris filosofas nustatė, kad žmogus yra politinis gyvūnas.

Galima pratęsti mintį – net jei išnyktų žmonės ir gamtoje liktų vieni žvėrys bei gyvuliai, jie toliau tęstų humanoidų nubrėžtas politines linijas: niautųsi dėl įtakos sferų, burtųsi į frakcijas, rinktų lyderius, rūpintųsi šiokia tokia švietimo ir socialine politika, galiausiai po kokių 102 mln. metų evoliucijos skirtų edukacines stipendijas iškiliausiems paišytojams ant uolų ir mikliausiems kankorėžių raškytojams, supratę, kad kultūra ir sportas yra neatsiejama didžiosios politikos dalis. Politika yra kaip muilo opera, nes neturi nei pradžios, nei pabaigos. Todėl pakalbėkime apie TV serialus, nes jie panašūs – neatseksi, kada kas prasidėjo, ir nesulauksi, kada baigsis. Gaila, kad „Turtuoliai irgi verkia“ tema išsemta ir iki skylių išeksploatuota, nors ant šio siūlo galima suverti 90 proc. galbūt teisėtai praturtėjusių šių dienų politikų ir jų šeimų narių atvejų. Štai Butrimienės-Brazauskienės iškeldinimas iš Turniškių bei jos odisėja į majamius pas svetimoj šalelėj vargstančius giminaičius. Va ir grėsmingai besiartinanti Malinausko Vijūnėlės dvaro griovimo valanda. Anava – išdavikiškai šiugžda banknotai dėžutėje nuo produkcijos su laipsniais Masiulio apartamentuose. Aure – išblukęs Kildišienės brakonieriškų kailių ir apsukriai susivairuoto visureigio perlamutrinio dažo spindesys. O kur dar į šipulius sudužęs Skvernelio reitingų didysis šampano butelis. Kur tik pasisuksi – vien ašarų pakalnė. Visas įdomumas kyla iš to, kad žmonės ir politikai niekada nepasimoko nei iš savo, nei iš svetimų klaidų. Vis lenda į tą valdžią arba prie valdžios, o paskui verkia. Pagaliau sulaukėme „Tvin Pykso“ tęsinio. Per 26 metus pamiršau, kas tiksliai ten buvo išsiaiškinta tiriant Lauros Palmer nužudymo ir kitas sunkias bylas. Jei ko nepainioju, paskutinėje serijoje blogis iš veidrodžio sulindo į agentą Kuperį. Tas epizodas man primena visą būrį iškilių Lietuvos politikų, kurie buvo tokie drąsūs, kad nepabijojo pažiūrėti į „Gazprom“ vamzdį – va tada į juos blogis ir įlindo. Nesiruošiu tvirtinti, kad „Tvin Pyksas“ yra alegorija būtent apie mūsų socialdemokratus. Bet įsiklausykime į garsiąją ištarmę: „Pelėdos nėra tai, kas atrodo.“ Mintyse išrikiuokime į vieną eilę Bastį, Skardžių, Šiaulienę, Oleką, Sysą, Bradauską. O jei dar Vėsaitę. Butkevičių. Andriukaitį. Ne, jie ne pelėdos. Bet jie nėra ir socialdemokratai. Akivaizdu, kad jie patys dėl to nesuka galvos. Įdomu, ar bent vienas iš jų įtaria, kad jie nėra tie, kas sakosi esą? Man nepaprastai smalsu, ar naujasis „Tvin Pykso“ sezonas sugebės išnarplioti, kas pas juos ten yra kas? Ar prireiks dar vieno tęsinio po dviejų dešimtmečių? Garbės žodis, niekada neskaitydavau kriminalinių kronikų. Bet pažiūrėjęs penkis „Bręstančio blogio“ sezonus apie chemijos mokytoją, pakliuvusį į bėdą, todėl ėmusį gaminti metamfetaminą ir privirusį daug košės, kurios neįmanoma išsrėbti, akimis permetu kriminalines suvestines. Maža ką. Ir štai, vieną dieną – bingo! „Delfyje“ aptinku straipsnį, esą ir Lietuvoje esama narkomafijos, cheminių narkotikų pramonės, gaudynių, pasalų, teismų, pabėgimų ir viso kito. Labiausiai stogą raunanti detalė – du narkotikus platinančios „Lapinių“ gaujos nariai Lisovskis ir Denisovas yra dirbę „Tvarkos ir teisingumo“ partijos Šeškinės skyriuje. Čia jau ryškiai aplinka kalta. Ir visa tai vyksta tuo metu, kai Paksui Europos Parlamente naikinama teisinė neliečiamybė ir numatomos nemalonios procedūros, susijusios su įtarimais prekiavus poveikiu podraug su liūdnai pagarsėjusiu krepšinio komandos eksdirektoriumi Vainausku! Tai vyksta tuo metu, kai dorą Seimo narį Pūką baigia užkapoti feministės! Kai iškilią brolių politikų Komskių dinastiją sukompromitavo šūvio į astralinį briedį trajektorijoje pasipainiojęs pasieniečių tarnybinis šuo! Dar pridėkim aktyvųjį kovotoją su suskystintųjų dujų terminalu plačiaburnį Žemaitaitį bei eilinį „tvarkietį“ Gražulį, kuris 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę išgyvena egzistencinę dramą – štai jums ir užuomazga aštraus siužeto serialui. Galėtų koks Vėlyvis imtis mistinio tragikomskiško detektyvo – „Kokia tvarka, toks ir teisingumas“. Siužetą atkurti iš spaudos sudėtinga nebus. Svarbiausia, kad personažai sutiktų vaidinti save. Nes kitų tokių aktorių – kaip šitoj partijoj – neturim. Visiems Darbo partijos pasiekimams išnarplioti prireiktų dar vieno Erkiulio Puaro gyvenimo. Nors gal šiuo atveju pakaktų ir Teksaso reindžerio. Apie valstiečius serialo nesusuksi. Mažai medžiagos. Grupuotė be aiškių ypatybių. Po poros metų archyvuosna nuguls trumputė TV apybraiža apie juos pavadinimu „Partija, kurios nebuvo“.