Po 2016 m. Seimo rinkimų formuodamas ministrų kabinetą Saulius Skvernelis su pasididžiavimu aiškino, kad tai bus visai kitokia Vyriausybė, nes ją sudarys pagal kompetenciją ir profesionalius gebėjimus, o ne tiesiog pagal partinę priklausomybę.
„Profesionalų Vyriausybė“ turėjo būti nešališka ir neblaškoma partinių įgeidžių. Realybėje šis ministrų kabineto formavimo būdas nebuvo toks jau efektyvus. Viena vertus, profesionalai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) buvo būtini iš reikalo, o ne iš didelio noro siekti efektyvumo – tiesiog partija be legionierių būtų ne tik nelaimėjusi Seimo rinkimų, bet ir pritrūkusi bent vidutiniškai su ministrų atsakomybe galinčių susidoroti partijos narių. Kita vertus, partinė nepriklausomybė nemažai daliai ministrų smogė kitu galu – pasirodo, kad be paramos Seime tenka labai greitai pamiršti savo profesionalumą ir užsispyrimą, nes gali kaipmat būti pakeistas. Taip ir atsitiko su „profesionaliais“ Aplinkos, Kultūros bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų vadovais, kurie lengva ranga buvo paaukoti dėl trumpalaikių politinių sumetimų. Tai buvo ženklas, kad kiekvieno iš nepartinių ministrų karjera gali labai greitai baigtis, nesvarbu, kokius rezultatus jis rodys.
Naujosios koalicijos atstovai skelbia, kad šis „profesionalų Vyriausybės“ eksperimentas baigiasi. Kiekviena iš mažesniųjų koalicijos partnerių nori turėti savo ministrų. Trys koalicijos mažosios sesutės pageidavo savo globon gauti ne po vieną, o kelias ministerijas. Tiesa, kažkokiu būdu Kultūros ministerija bus „dalijamasi“ tarp LVŽS ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos. Valstiečiams visoje Vyriausybėje lieka aštuoni ministrai. Tiesa, tai nereiškia, kad visi jie priklausys LVŽS – net ir dabar tokių yra vos penki. Visai galimas daiktas, kad S. Skvernelis norės pasilikti bent porą patikimiausių ministrų, kurie šiuo metu yra nepartiniai. Tačiau perėjimas prie „politikų Vyriausybės“ gali būti dar sudėtingesnis nei lig šiol buvę bandymai ieškoti profesionalų.
Jau esame matę, kaip sudėtinga buvo socialdemokratų darbo frakcijai surasti tinkamą kandidatą į aplinkos ministrus. Dauguma pradinių kandidatų tiesiog neperėjo prezidentės Dalios Grybauskaitės, premjero S. Skvernelio, o galbūt ir STT filtro. Tiesiog politiniai „socialdarbiečių“ interesai tokie gilūs, kad net svarstyti šias kandidatūras buvo nepadoru. O siūlydami į ministres lyg ant mielių išaugintą naująją politikę Irmą Gudžiūnaitę „socialdarbiečiai“ ne tik apsijuokė, bet ir sukėlė gana rimtą prezidentūros ir Vyriausybės konfliktą. Galiausiai ministerija liko valstiečių rankose. Tiesa, naujasis ministras taip pat iš „politikų“ kastos ir jau spėjo sulaukti aplinkosaugos organizacijų priekaištų, kad atstovauja greičiau medienos pramonės interesams, o ne iš tiesų rūpinasi aplinkos apsauga. Tačiau tokie įtarimai greičiausiai taps norma, kai visa Vyriausybė bus sulipdyta iš partinių ministrų.
Nors „socialdarbiečiai“ pučiasi, kad turi šešis ar septynis buvusius ministrus, tai anaiptol ne patvirtinimas, kad jie pateiks solidžias ir įtarimų nekeliančias kandidatūras. Dėl Lino Linkevičiaus kompetencijos niekam nekyla klausimų. Tačiau dėl kitų ministerijų S. Skverneliui gali dažnai skaudėti galvą. Nei „socialdarbiečiai“, nei „tvarkiečiai“, nei „lenkai“ nėra tos partijos, kurios turėtų ilgą atsarginių ministrų suolelį. Labiau taisyklė, o ne išimtis bus situacija, kai į ministrus bus siūlomi interesų voratinkliais apraizgyti politikai. Atvirai kalbant, išties patyrę ir kompetentingi savo sričių žinovai vargu ar norės rizikuoti savo reputacija dėl galimybės kiek ilgiau nei metus pasėdėti ministro poste. Per tokį laiką jokie rimtesni projektai nebus užbaigti, nebent tik pradėti. Todėl ministrais greičiausiai norės tapti tie, kuriems reikia greitai sutvarkyti reikalus, o ne siekti ilgalaikių rezultatų. Ko daugiau gali norėti Socialdemokratų darbo ar „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, kurioms gana menka tikimybė 2020 m. apskritai patekti į Seimą? Tai reikš didelę riziką Vyriausybei nuolat suktis įtarimų ir skandalų verpetuose. Premjeras net negalės kontroliuosi savo ministrų, nes juos saugos „politinis stogas“ koalicijos sutarties pavidalu. Ko tikrai netrūks – tai parodomųjų veiksmų, kaip partijos rūpinasi socialinėmis problemomis ir plačiai mėto pinigus pačioms įvairiausioms rinkėjų grupėms prieš rinkimus.
Ši Vyriausybė gali tapti silpniausia nuo Gedimino Kirkilo laikų, kai prieš krizę buvo padrikai žarstomasi pinigais, taip bandant pridengti jau skęstančią šalies ekonomiką ir ant plauko kabančią Vyriausybę. Labai tikėtina, kad partijos susipyks anksčiau, nei baigsis ši Seimo kadencija, nes kiekviena iš jų jausis nepakeičiama koalicijoje. Todėl nenuostabu, kad S. Skvernelis vis dar abejoja ir svarsto, ar jam tikrai verta toliau vadovauti Vyriausybei. Greičiausiai jis supranta, kad tai bus tikra vargo vakarienė, o ne stabilus ir užtikrintas darbas.
Tomas Janeliūnas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
