Meniu
Prenumerata

antradienis, balandžio 16 d.


KOMENTARAS
Situacija Lietuvos gynybos pramonėje: į karą – be ginklų?
Karolis Juršys
Asmeninis archyvas
K. Juršys.

Kažkada Lietuva buvo vadinama tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Praėjus dvejiems metams nuo Rusijos invazijos tiltai sugriuvo ir šiandien Lietuva tapo pafrontės valstybe.

Karas Ukrainoje išmokė, kad šalies gynyba veikia geriau, kai ji turi kuo gintis. Tai suprato ir Lietuvos politikai, todėl visi suskubo rūpintis mūsų ginkluotės pramonės plėtra. Tačiau pramonininkai jiems atrėžia, kad šiandien mūsų ginkluotės pramonėje nematyti nei ginkluotės, nei pramonės.

Lenkijos gynybos pramonė studijuojama kaip unikalus pavyzdys. Ji nuo 2013 m. sugebėjo taip pasistūmėti į priekį, kad šiandien ja domisi JAV bendrovės. Žinoma, Lenkija turėjo tam palankias sąlygas. Sujungusi 50 valstybinių gynybos pramonės įmonių, ji įkūrė Lenkijos ginkluotės grupę, kuri 2022 m. gynybos naujienų leidinio „Defense News“ reitinge iš 100 didžiausių pasaulio bendrovių atsidūrė 70-oje vietoje.

Žinoma, protingiau būtų skaičiuoti savo vištidės viščiukus, ypač šiuo jautriu metu, kai darome viską, kad reabilituotume savo kariuomenės įvaizdį ir pasitikėjimą ja. Sveikintina tai, kad valdžia nusprendė inicijuoti Gynybos ir saugumo pramonės įstatymą. Vakarų Europoje gynybos pramonės tradicijos yra giliai įsišaknijusios, todėl tokie įstatymai nereikalingi, bet mums jo besąlygiškai reikia. Galime pasidžiaugti ir tuo, kad Estija pasuko mūsų pramintu keliu – pagaliau estams tapome pavyzdžiu.

IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.

Šiandien Lietuvoje veikia tik viena įmonė, kuri gamina smulkaus kalibro šovinius, ir šios įmonės veikla kol kas yra arčiausiai to, kas iš tikrųjų turėtų būti vadinama karo pramone. Visa kita – taikikliai, liemenės, dronus neutralizuojanti įranga ir t. t. – yra papildomi ginkluotės komponentai, kurie, nors ir atlieka didžiulį vaidmenį kare, nėra tokie gyvybiškai svarbūs kaip artilerijos sviediniai. Netikite? Ukrainą alinantis sviedinių badmetis būtent tai ir liudija.

Jeigu analogiški standartai būtų taikomi Alkoholio kontrolės įstatyme, giros sekmadienio popietę nenusipirktume.

Lietuvos gamintojai turi didžiulį potencialą. Mūsų gynybos pramonė savo produktus siunčia net į Australiją, mūsų dronų kūrėjai bent teoriškai gali konkuruoti su amerikiečiais (o praktiškai niekas nesuteikė progos), bet kai tik pradedame kalbėti apie kovinės ginkluotės gamybą, politikų žodžiais įsuktos pramonės lokomotyvas ima ir nutyla. Tai kas gi mus tildo?

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Pasirodo, kad beveik visa mūsų gynybos pramonė gali plėtotis tiek, kiek savo veikla neužmina Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo slenksčio. O jeigu užsimanęs dvigubos paskirties droną paversti koviniu tą slenkstį netyčia peržengs, iki tol kuklius pardavimus generavęs dronų gamintojas turi atitikti stambios karo pramonės mašinos saugumo reikalavimus. Jeigu analogiški standartai būtų taikomi Alkoholio kontrolės įstatyme, giros sekmadienio popietę nenusipirktume.

Žinoma, saugumas yra svarbu, bet įmonių investicijos į keliamus reikalavimus turi atsipirkti, kad verslas netaptų ne pelno siekiančia organizacija. Kovoti su šiuo įstatymu būtų beprasmiška ir todėl, kad jis glaudžiai susijęs su ES reikalavimais. Ir čia mūsų pramonininkai susiduria su antra kliūtimi: kaip įsiūlyti lietuvišką produktą pagrindiniam klientui – Lietuvos kariuomenei?

Būtų klaidinga teigti, kad Lietuvos kariuomenė nemato, kaip auga ir tobulėja lietuviška pasiūla. Kartais išsprūstantis skambesnis Lietuvos kariuomenės vado Valdemaro Rupšio pareiškimas verčia patikėti, kad ir tarp pėstininkų ne visi pėsti. Tačiau kariuomenė – tuose pačiuose įstatymų spąstuose, kurie neleidžia skelbti viešųjų pirkimų į konkursų sąlygas neįtraukiant tarptautinio pripažinimo reikalavimo.

Taigi simptomatika aiški, todėl ir sprendimai turėtų būti aiškūs. Kurdami geresnes sąlygas turime blaiviai atsižvelgti į dabartinių rinkos dalyvių galimybes, suvokti, kad gynybos pramonė yra komerciškai rizikingas verslas ir šiame versle atsuktas valstybės žandas nėra gailestingumo ženklas, bet pagrindinis išgyvenimo ir plėtros šaltinis.

Žinoma, per šiuos metus Lietuvos gynybos pramonininkai padarė tikrai daug – krašto apsaugai reikia ne tik ginklų. Tai yra ir logistika, komunikacija, savo turimos technikos pažinimas ir gebėjimas ją prižiūrėti, kuo ne visada iki galo gali pasirūpinti kariuomenė, bet turimas verslo talentas leidžia tikėti, kad galime daugiau.

Labiausiai liūdina politikų į orą laidomi tušti šoviniai. Todėl kitą kartą išgirdus viešą prezidento susirūpinimą dėl vangiai vykdomos „tos dronų plėtros strategijos“ spjaukime sau per petį, pabelskime į medį tris kartus ir tvirtai įsikibkime į piniginę. Nes jeigu nepadės naujas įstatymas, kariauti teks prietarais ir maldomis.

Karolis Juršys yra IQ apžvalgininkas.

2024 03 13 06:45
Spausdinti