Nespėjo nudžiūti rašalas nuo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo apie įtartinus verslo ir politikos ryšius išvadų, o Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis jau ėmė grasinti, kad tokių tyrimų bus daugiau. Jam puolė antrinti ir premjeras Saulius Skvernelis.
Ką atskleidė NSGK tyrimas apie įtartinus verslo ir politikos ryšius, neskaičiuojant to, kad tų ryšių tikrai buvo, o įtartinų – taip pat?
Viena iš į akis kritusių detalių – naujieji Lietuvos politikai, tarp jų ir komitete dirbę valstiečiai Vytautas Bakas bei Dainius Gaižauskas, anksčiau ne itin domėjosi, kas vyksta šalyje, ir laikraščių nelabai skaitė. NSGK tyrimo išvadose nėra nė vienos sensacijos, kuri galėtų pateisinti iš nuostabos išpūstas naujųjų politikų akis ir jaudulio gaideles balse.
Vienintelis iš tiesų šokiruojantis šio politinio spektaklio aspektas – totalus ir ne vienus metus trukęs asmenų, kuriems nebuvo ar iki šiol nėra pateikti jokie teisėsaugos kaltinimai, sekimas. Kieno dar pokalbiai ir susirašinėjimai buvo fiksuojami? Kokiu pagrindu? Ar teisėtai? Ar specialiosios tarnybos neperžengė joms suteiktų įgaliojimų? Ar informacija nebuvo dozuojama? O svarbiausia ‒ ar nėra trypiamos fundamentalios žmogaus teisės?
Vienintelis iš tiesų šokiruojantis šio politinio spektaklio aspektas – totalus ir ne vienus metus trukęs asmenų, kuriems nebuvo ar iki šiol nėra pateikti jokie teisėsaugos kaltinimai, sekimas.
Kitas svarbus klausimas ‒ ko siekia bene neribotą valdžią gavę R. Karbauskis ir S. Skvernelis, grasinantys ir toliau kapstytis praeityje. Atsakymų yra daugiau nei vienas.
Pirma, pikantiškos tokių tyrimų detalės ir triukšmas nukreipia dėmesį nuo LVŽS ir S. Skvernelio nesėkmių – rudenį jie pasieks kadencijos pusiaukelę, tačiau nematyti nei esminių reformų kontūrų, nei juo labiau rezultatų. Tai veda prie antro tikslo – nors šalies ekonomika klesti, gėrybės taip ir nepasiekia ištisų socialinių sluoksnių, tad prieš artėjančių rinkimų maratoną krentančius reitingus bus bandoma sulaikyti ieškant kaltųjų, juodinant oponentus ir nusimetant atsakomybę. Pigu ir nieko naujo.
Trečias ir ketvirtas R. Karbauskio tikslai slepia kur kas didesnį pavojų – siekį sunaikinti Lietuvos partinės sistemos likučius ir kontroliuoti žiniasklaidą.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) savaime nėra neliečiama nacionalinė vertybė, tačiau šiuo metu tai vienintelė realiai funkcionuojanti politinė jėga, galinti pristabdyti siautėjančią LVŽS. Todėl nieko nuostabaus, kad būtent TS-LKD tapo valstiečių taikiniu. Ir to jų lyderiai bei eiliniai net nebando maskuoti. Klausantis pastarųjų mėnesių R. Karbauskio kalbų susidaro įspūdis, kad pirmas žodis, kurį jis išmoko ištarti, buvo ne „mama“ ar „tėtė“, bet – „konservatoriai“. D. Gaižauskas buvo dar atviresnis apgailestaudamas, kad nepavyko nulinčiuoti Andriaus Kubiliaus.
Antra jėga, nuo pat laimėtų rinkimų erzinanti R. Karbauskį, yra nacionalinė žiniasklaida. Jai jau buvo smogta įvedant griežčiausius Europoje alkoholio reklamos draudimus, o NSGK tyrimui artėjant prie pabaigos nuskambėjo ir itin radikalių pasiūlymų – net atiminėti televizijų licencijas. Kalbos apie valstybės paramą žurnalistams tėra dūmų uždanga – ministerijų dalijami pinigai žiniasklaidos priemonėms sukuria kur kas didesnę politinės korupcijos riziką nei partijos pirmininko ir kokio nors koncerno prezidento vakarienė. Pajuokaujant galima teigti, kad pastaroji rizika patiriama nuolat, kai prie stalo sėda „Agrokoncerno“ savininkas ir valdančiosios partijos pirmininkas viename asmenyje.
Tačiau nebėra originalu siūlyti Seimo nariams tirti R. Karbauskio verslo interesus. Jei V. Bakas su D. Gaižausku iš tiesų norėtų aštrių pojūčių kapstantis po politikų praeities sąvartynus – geresnę kandidatę nei R. Karbauskio politinė krikštamotė Kazimira Prunskienė surasti vargiai pavyktų. LVŽS sekliai aptiktų ir painių buvusios žemės ūkio ministrės spaudos finansavimo schemų, ir kunigaikštienės titulą iš Rusijos stačiatikių bažnyčios gavusios politikės pramintų takelių Maskvos koridoriuose.
Politinė korupcija ir nepotizmas neabejotinai yra įsisenėjusios ydos ir su jomis reikia kovoti. Žiniasklaida taip pat turi problemų, o ypač regioninė, kuri daugelyje savivaldybių paversta vietos valdančiųjų ruporu. O jei dar kur išlikusi opozicinė – ji vis dažniau primena iš apkasų atsišaudančius partizanus nei kritiškus, bet objektyvius žurnalistus.
Iš specialiųjų tarnybų pažymų nuotrupų bandydami atkapstyti tikras ir būtas oponentų praeities nuodėmes, mėtydamiesi kaltinimais ir teisdami be teismo valstiečiai eina pavojingu keliu. Nusikaltėlius reikia palikti teismams ir teisėsaugai. O apsivalyti įmanoma tik tada, kai pradedama nuo savęs. Bet su R. Karbauskiu tai neįmanoma. Visa kita sukels tik pilietinį karą – be tikrų ginklų, bet su realiomis aukomis.
Ovidijus Lukošius yra alfa.lt ir IQ vyriausiasis redaktorius
