„Korumpuoti politikai sugadina reputaciją ir likusių dešimties procentų“, – yra pasakęs žymus JAV diplomatas Henry Kissingeris. Jis pajuokavo, tačiau už šios frazės gali slypėti tikroji politikos virtuvė. Kad politika yra nešvari veikla, visi žinome ar bent jau jaučiame iš viešumoje girdimos informacijos. Tačiau viena – įtarti ar numoti ranka į įvairiausius gandus, o kita – šią tiesą pamatyti savo akimis. Gal todėl laikinasis liberalų vadovas Remigijus Šimašius, kalbėdamas konservatorių suvažiavime, pamėgino interpretuoti biblinę frazę „kas nekaltas, meskite į mane akmenį“. Bandydamas atsakyti į klausimą, ar gali garantuoti, kad kiti liberalai nėra įsitraukę į korupcinius tinklus, R. Šimašius klausė, kiek pačių konservatorių yra tikri, jog tarp jų nėra „paslydusių“. Rankų buvo nedaug.
Tiek kolegų liberalų, tiek kitų politikų reakcija į skandalą dėl įtariamo Eligijaus Masiulio kyšininkavimo buvo panaši – daugelis išreiškė didžiulę nuostabą, net šoką ir apgailestavimą. Būtent apgailestavimą, o ne pasipiktinimą ar smerkimą. Nemaža dalis diskusijų nukrypo į detales: kodėl tiek pinigų, už ką, kodėl (kaip beveik visi iš karto patikėjo) grynieji. Stebėjosi detalėmis, bet ne pačiu faktu. Taip tarsi pripažindami, kad negali mesti akmens į „paslydusį“.
Ar iš tiesų 90 proc. politikų ar politikos yra korumpuota? Matyt, priklauso, kaip plačiai suprasime korupciją. Grynieji pinigai politikui už vieną ar kitą konkretų sprendimą – tai išties tik menka korupcijos ledkalnio viršūnė. Tokie metodai atrodo itin primityviai ir todėl gali priblokšti savo nepridengtu nuogumu. Tačiau didžioji dalis korupcijos slypi kitomis formomis. Įmanoma imti paramą ne tik grynaisiais pinigais, bet ir paslaugomis – ypač „nemokama“ reklama prieš rinkimus. Galima pinigus pervesti ne tiesiai partijai ar politikui, bet jo prižiūrimam „labdaros“ fondui ar žento įmonei. Gabūs teisininkai sugeba paslėpti pinigų srautus per įvairias tarpines įmones, lengvatinio apmokestinimo bendroves. Galiausiai nesunku pažadėti atlygį ne iš karto, o jau po to, kai baigsis oficiali politiko karjera. Tokie pirkimo–pardavimo sandoriai vyksta ne tik Lietuvoje ar atsilikusiose diktatorių valdomose valstybėse, bet ir senos demokratijos šalyse.
Pavyzdžiui, iki šiol nerimsta aistros dėl to, ar buvusio Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy rinkimų kampanija 2006–2007 m. nebuvo finansuota Libijos diktatoriaus Muammaro al Qaddafi pinigais. Buvęs pastarojo patikėtinis libanietis Ziadas Takieddine’as prieš porą metų tvirtino organizavęs 50 mln. dolerių perdavimą tuomet dar tik kandidatui į Prancūzijos vadovus.
Prezidentinė amerikiečių Clintonų pora gauna milijonus dolerių už viešas paskaitas. Kaip antai paskaitas didiesiems bankams, tokiems kaip „Goldman Sachs“ ir UBS. Vien dabartinė kandidatė į JAV prezidentus Hillary Clinton už pastarąsias aštuonias kalbas iš finansų įstaigų yra gavusi 1,8 mln. JAV dolerių. Iš viso nuo 2001 m. abu Clintonai surinko apie 153 mln. JAV dolerių už viešas paskaitas. Formaliai tai tik atlygis už kalbas, bet ar tikrai mokama vien už genialią iškalbą?
Pagrindiniai teisėjai visuomet yra tik patys piliečiai. Jei jie bus atlaidūs, tuomet ir politikai bus įžūlūs.
Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis jau yra tapęs klasikiniu „parsidavusio politiko“ pavyzdžiu – ilgus metus protegavęs Rusijos energetikos įmones jis galiausiai buvo apdovanotas „Nord Stream“ valdybos vadovo vieta, kuri apmokama bent 250 tūkst. eurų per metus. Nemaža dalis buvusių garsių politikų vėliau tampa įvairių bendrovių valdybos ar patarėjų tarybų nariais. Tai gal nėra akivaizdi korupcija, tačiau taip jie parduoda savo reputaciją.
Tad politikoje nieko naujo. Rankų grąžymas ir liūdesys mažiausiai prisidės prie politikos skaidrinimo ir korupcijos mažinimo. Tačiau aiškios, griežtos taisyklės ir politikų kontrolė gali nulemti bent jau civilizuotą požiūrį į tai, kas dera politikams, o kas ne. Gera žinia, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos jau nebevaržomos politikų ir neturi bijoti užkabinti „ne tuos“. Tad bent jau tais atvejais, kai korupcija yra akivaizdi ir primityvi, galima tikėtis, jog politikai bus pagauti už rankos.
Sunkiau, kai korupcinė veikla nėra akivaizdi: tai „geri darbai“ už kitus „gerus darbus“, sprendimai už poilsį pirtelėse, partijos kolegų ar giminaičių įdarbinimas į svarbias vietas, viešieji pirkimai iš anksto žinant nugalėtojus ir daugybė kitų pilkojoje zonoje esančių veiksmų. Tokia politinė korupcija retai peržengia kriminalinių nusikaltimų ribas, tačiau valstybei gali kenkti ne ką mažiau. Ir pagrindiniai teisėjai visuomet yra tik patys piliečiai. Jei jie bus atlaidūs, tuomet ir politikai bus įžūlūs.
