„Bado žaidynių“ trilogijoje piešiamas distopinis pasaulis, kuriame herojai yra priversti kovoti už išlikimą, vadovaudamiesi tik džiunglių įstatymais. Ar įmanoma išgyventi laukinėje aplinkoje, kai varžovai žiūri tik savęs ir siekia savo tikslų nesirinkdami priemonių?
Skaitmeninis pasaulis, kuriame gyvename, nėra toks niūrus ir žiaurus kaip išgalvotoji Panemo valstybė. Tačiau galime brėžti paraleles. Asmens duomenys, kurių saugumu nesame visiškai tikri. Nevalstybiniai veikėjai – GAFA („Google“, „Amazon“, „Facebook“, „Apple“) ir BAT („Baidu“, „Ali Baba“, „Tencent“), kurių vaidmuo skaitmeniniame pasaulyje kartais pranoksta valstybių įtaką. Galiausiai susiduriame su augančiomis hibridinėmis grėsmėmis – kibernetinėmis atakomis, melagienomis, išpuoliais prieš kritinę infrastruktūrą.
Šiose skaitmeninėse džiunglėse pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai bei pagal tarptautinių patentų paraiškas ES kol kas smarkiai atsilieka nuo JAV. Europoje šiuo metu ganosi ir gerokai mažiau vienaragių – vos 40. Kinijoje jų yra 120, o JAV – 136. Šią nelygią kovą dar labiau apsunkino COVID-19. Pandemija, kuri ne tik paspartino skaitmeninių technologijų plėtrą ir junglumą, bet ir tokias didžiąsias tendencijas, kaip atskirtis ir nelygybė, iššūkiai sveikatos sistemai, demografiniai disbalansai.
Tad kaip laimėti skaitmenines bado žaidynes? Atsakymas paprastas – ne žaisti pagal primestas taisykles, o kurti savo. Europa tai jau ne kartą darė. Esame pavyzdys pasauliui ne tik vartotojų teisių apsaugos ar maisto saugos standartais. Europa demonstruoja madas asmens duomenų apsaugos srityje. Pavyzdžiui, Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas. Jam įsigaliojus 2018 m. užliejo potvynis pranešimų ir daugumai atvėrė akis – kiek daug mūsų duomenų plaukiodavo internete be mūsų žinios. Reglamento dvasia perskriejo ir už Atlanto, kai „Facebook“ vadovas JAV senatoriams pasakė, jog duomenų apsaugos standartas bus vienodas ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.
