Asmeninis archyvasVienas mažiau aptartų šių Seimo rinkimų rezultatų – populistinių jėgų pergalė prieš liberalias. Dėl partijoms ir koalicijoms taikomos kartelės dauguma kraštutinių ir atvirai prokremliškų veikėjų liko už borto, tačiau barjero neperlipo ir Laisvės partija. Ji surinko vos 4,5 proc. balsų pati arba 12 proc. kartu su Liberalų sąjūdžiu daugiamandatėje apygardoje – beveik 4 proc. mažiau nei abi partijos 2020-aisiais. Tačiau nuostolis mandatais nepalyginti didesnis – vietoj kartu turėtų 24-ių praėjusiame Seime liberalai liko su 12 mandatų šiame. Akivaizdus fiasko.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Politinės jėgos, kurias galima pavadinti atvirai antiliberaliomis, surinko daugiau nei 37 proc. rinkėjų balsų ir turi bent 32 atstovus Seime, kol kas neatsiskleidus kai kurių pavienių parlamentarų pažiūroms.
Žinoma, liberalių pažiūrų rinkėjai galėjo ir rinkosi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, socialdemokratų ar Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ kandidatus, kurie daugiau ar mažiau palaiko liberalią darbotvarkę, priklausomai nuo to, kam – žmogaus teisėms, socialiniams klausimams ar ekonomikai – skiriamas didesnis dėmesys.
Kyla bent du svarbūs klausimai. Ar Lietuvai reikalingos stiprios liberalios partijos? Kodėl jos neturi didelės įtakos ir silpsta?
Pradėkime nuo pirmo klausimo ir nuo žmogaus teisių aspekto. Europoje nėra daug valstybių, kuriose dominuotų tradicinės liberalų partijos, labiau įprasta, kad daugiausia svorio turi socialdemokratai ir konservatoriai vienokiais ar kitokiais pavadinimais. Tačiau svarbiausiais žmogaus teisių klausimais ginčų senosiose ES šalyse nebėra, o rimtas proveržis pasiektas daugelyje demokratinių žemyno valstybių. Lietuva čia atrodo prastai ir yra tarp mažumos Stambulo konvencijos neratifikavusių bei tos pačios lyties porų santuokos ar bent partnerystės neįteisinusių šalių. Kitaip tariant, ekonominiais rodikliais sparčiai artėjame prie ES senbuvių, bet žmogaus teisių srityje esame pelėsiu trenkianti posovietinė šalis.
Akivaizdu, lietuviams reikėtų būti labiau amerikiečiais nei europiečiais, o dar geriau sumaniai derinti geriausias abejų savybes.
2020–2024 m. Seimas turėjo pakankamai raumenų, bet pritrūko ryžto proveržiui, o artimiausius ketverius metus vilčių mažiau. Opozicijoje esančioje TS-LKD netrukus vyks pirmininko rinkimai ir, pasitraukus Gabrieliui Landsbergiui, liberaliojo sparno lyderiui, partijoje gali išaugti konservatyvių jėgų įtaka, kartu stengiantis atliepti tikrą ar tariamą rinkėjų poreikį. Socialdemokratų pozicija apskritai skandalinga – boikotavę partnerystės įstatymo priėmimą praėjusiame Seime, jie vargiai tam teiks prioritetą šiame.
Liberalai, tiesa, savo darbo irgi nepadarė. Liberalų sąjūdyje apskritai nėra vieningos pozicijos. O Laisvės partija rinkosi kovą be aukų (svarbiau buvo ministrų postai), dėl to galiausiai ir pralaimėjo. Tai iš dalies ir atsakymas į antrąjį klausimą – liberalai yra daugiau forma nei turinys, kad konsoliduotų didžiąją dalį liberalaus elektorato.
Už tai gali tekti sumokėti nemažą kainą. Didesnės valstybės įtakos ekonomikoje svaigulys yra apėmęs daugelį šį rudenį išrinktų politikų, o naujajame Seime gali būti imtasi radikalių sprendimų kelti mokesčius, dar lengvesne ranka žarstyti pašalpas ir kitą paramą, didinti valstybės įtaką. Jaučiamas užsidegimas kartoti pernelyg į socializmą nukrypusios Europos, kuri pralaimi konkurencinę kovą JAV, klaidas.
Pastaruosius 15 metų ES, įskaitant Jungtinę Karalystę, ekonomika augo kiek daugiau nei 20 proc., palyginti su didesniu kaip 70 proc. prieaugiu JAV. Lietuva per tą patį laikotarpį spurtavo beveik 110 proc., tačiau tokį tempą bus vis sunkiau palaikyti artėjant prie ES vidurkio, sparčiai augant atlyginimams, mažėjant efektyvumui ir menkai investuojant į inovacijas.
Amerikiečiai yra turtingesni, jaunesni, kūrybiškesni, darbštesni nei europiečiai, daugiau investuoja į mokslą, jų įmonės didesnės, jie sėkmingiau (bent jau iki Donaldo Trumpo perrinkimo) integravo imigrantus į darbo rinką, jų biurokratija mažesnė, o individuali iniciatyva labiau vertinama. Akivaizdu, lietuviams reikėtų būti labiau amerikiečiais nei europiečiais, o dar geriau sumaniai derinti geriausias abejų savybes. Ir tam reikia daugiau liberalios dvasios ir stiprių liberalų.
Deja, Lietuvos liberalai degraduoja. Laisvės partija neišaugo kūdikio šliaužtinių ir susiduria su rimta išlikimo rizika. Tai nebūtinai blogai, jei aktyviausi nariai įsilietų į Liberalų sąjūdį, kurį kamuoja kitos ligos: nesugeba atsinaujinti, problemų yra su identitetu ir dalies netgi į Seimą išrinktų narių pažiūromis ir vertybėmis.
Liberalams artimiausius ketverius metus praverstų garsusis kiek perfrazuotas komunistų šūkis „Visos Lietuvos liberalai, vienykitės“. Bet pusketvirto nepriklausomybės dešimtmečio liberalios partijos dažniau byrėjo, nei jungėsi, kartais tik dėl atskirų lyderių ambicijų. Liberalai turėjo kitą šūkį – „Skaldyk ir nevaldyk“. Dabar pats laikas jo atsisakyti.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
