Besidomintys ekonomika pastarosiomis savaitėmis turėjo daugybę progų paskaityti siaubo istorijų. Šiurpinantys duomenys ir apokaliptinės pranašystės sklido iš visų pasaulio pusių, net ir tų valstybių, kurios mėgavosi kone amžina augimo ir plėtros vasara.
Daugiau nei keturis dešimtmečius į kalną sparčiai kopusi Kinijos ekonomika, koronaviruso pasiųsta į nokdauną, pirmą šių metų ketvirtį smuko 6,8 proc.
Vienas per 2008-ųjų finansų krizę JAV į atmintį įsirėžusių vaizdų – iš darbo atleisti bankų tarnautojai, panikos perkreiptais veidais vorele slenkantys iš dangoraižių su asmeninių daiktų prikrautomis dėžėmis rankose. Netrukus nedarbo šmėkla nusiaubė ir kitus sektorius, o piką JAV pasiekė paskutinę 2009-ųjų kovo savaitę, kai bedarbiais įsiregistravo 665 tūkst. amerikiečių. Lygiai po 11 metų, paskutinę 2020-ųjų kovo savaitę, naujųjų bedarbių JAV registruota 6,9 mln. Savaitę prieš – 3,3 mln., savaitę po – dar 6,6 mln. Ir tai tęsiasi. Jei prieš dešimtmetį praūžusią finansų krizę pavadintume katastrofa, tai šiuo metu stebimiems reiškiniams apibūdinti tinkamo žodžio nerasime jokioje kalboje.
Euro zonoje reikalai tikrai ne geresni. Europos centrinio banko optimistinis 5 proc. recesijos scenarijus atsigavimo leistų tikėtis kitų metų viduryje. Tačiau, ekonomikai šiemet smukus 12 proc., į 2020-ųjų pradžios lygį grįžtume tik po trejų metų – 2023-iaisiais. Grįžtume ten, kur buvome, o ne kur galėjome būti.
Nieko nuostabaus, kad suvokdami, kokius socialinius bei politinius tektoninius lūžius gali sukelti toks ekonomikos nuosmukis, JAV, Vokietijos ir kitų šalių lyderiai ėmėsi neregėto masto verslo gelbėjimo ir ekonomikos skatinimo planų.
Išraiškingų detalių ekonominio siaubo trileriui apstu ir Lietuvoje.
87 proc. Lietuvos įmonių, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto tyrimo duomenimis, jau pajuto krizės padarinius, beveik du trečdaliai juos vadina reikšmingais. Kovą įmonės prarado vidutiniškai 47 proc. pajamų. Trečdalis bendrovių jau atsisakė dalies darbuotojų, balandžio pabaigoje dirbančių asmenų skaičius, palyginti su praėjusiais metais, buvo 30 tūkst. mažesnis. Beveik 200 tūkst. darbuotojų yra prastovose, kiti išleisti išnaudoti susikaupusių atostogų – nė vienas jų negali būti tikras, kad po karantino ras savo darbo vietą.
Kritinėmis situacijomis greitai sprendimus priimantis verslas šįkart delsė, ir tam buvo keletas priežasčių. COVID-19 pandemijos smūgis ekonomikai prilyginamas karo padariniams, tad net keletą krizių išgyvenę verslininkai galėjo patirti šoką. Raminamųjų dozę suleido ir Vyriausybė, kone žaibiškai pristačiusi 2,5 mlrd. eurų ekonomikos gelbėjimo planą.
Žmogiška kritinėmis akimirkomis tikėtis stebuklo. Bet naivu. Parama užstrigo biurokratijos brūzgynuose ir daugelį silpnesnių įmonių tiesiog paliko nusibaigti. Kai Vokietija jau buvo išdalijusi pusę verslui numatytų subsidijų, Lietuvoje šis rodiklis nesiekė nė procento. Verslas ima pykti ir panikuoti.
Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis, ne kartą pademonstravęs, kad jo suvokimas apie ekonomiką toliau nuolaidų kuponų nesiekia, kartu su Ramūnu Karbauskiu nepraleido progos pasišaipyti iš verslininkų, pademonstruoti paniekinamą nepasitikėjimą. Prezidentui lyg ir neturėtų trūkti žinių situacijai suvokti, tačiau Gitanas Nausėda paniškai vengia lyderystės – kovoti su ekonominėmis negandomis jam Konstitucijoje neprisakyta.
Prezidentui lyg ir neturėtų trūkti žinių situacijai suvokti, tačiau G. Nausėda paniškai vengia lyderystės – kovoti su ekonominėmis negandomis jam Konstitucijoje neprisakyta.
Vakarų šalyse suvokiama, kad verslą sustabdė epidemija ir politikų sprendimai, todėl jam skiriamos kompensacijos, o Lietuvoje siūlomos paskolos. Vis akivaizdesnė tampa rizika, kad kovai su krize paskolintus milijardus valdantieji naudos pergalei Seimo rinkimuose rudenį nusipirkti.
Nors tai panašu į žaidimą su degtukais benzino statinėje, vis daugiau ženklų, kad verslas ir privataus sektoriaus darbuotojai priims visą krizės smūgį – premjeras jau pirmosiomis karantino dienomis pagrasino nemažinti atlyginimų biudžetinių įstaigų darbuotojams, o R. Karbauskis ciniškai paragino Seimo narius neriboti parlamentinių išlaidų. Naujosios Zelandijos premjerė ir viešojo sektoriaus įstaigų vadovai dėl šalies laukiančių ekonominių sunkumų atlyginimus susimažino 20 proc. Ką į tai Lietuvos vadovai? G. Nausėda turbūt atsakymo ieško kamputyje vartydamas Konstituciją.
Ir paskolinti milijardai turės savo kainą – juos ateityje teks grąžinti, dėl to kelti mokesčius ir mažinti verslo efektyvumą. Iššvaistyti milijardai kainuos dar daugiau. Žinoma, nei S. Skvernelis, nei R. Karbauskis dabar toliau spalio mėnesio neskaičiuoja, bet ir tokioje trumpoje distancijoje laikas nėra jų sąjungininkas.
Namie susitvarkyti negebanti Lietuva yra itin priklausoma nuo padėties euro zonoje. Jeigu joje išsipildys niūresni scenarijai, rudenį situacija gali būti tokia, kad net dabartiniai valdantieji rinkimų laimėti nebenorės. Ir kas juos pakeis? Kaip ir prieš ketverius metus laukime dar vienų didžiųjų gelbėtojų.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
