Viena praėjusios vasaros naujiena Lietuvoje yra tokia nemaloni, kad verčiau jos neaptartume. Tačiau teks. Tai tvarus ir demokratijai grėsmingas skurdas, kurio atsparumą Lietuvoje mums liepos pabaigoje nurodė platus palyginamasis tarptautinis tyrimas, atliktas įtakingo pasaulinio kovos su skurdu organizacijų tinklo „Oxfam“. Kodėl tai svarbu ir ką dėl to daryti?

„Oxfam“ tyrimas rodo, kad pagal tris pagrindinius sudėtinius kovos su skurdu rodiklius – išlaidas socialinėms ir švietimo reikmėms, mokesčių struktūros ir surinkimo progresyvumą ir nelygybę mažinančią darbo rinkos politiką – Lietuva užima 83 vietą iš 152 lygintų valstybių. Šiuo reitingu matuojamas ne santykinis šalių skurdas, bet jų nuoseklios pastangos riboti ir šalinti skurdą, jo daromą žalą. Iš karto žemiau po Lietuvos yra Zambija ir Rusijos Federacija, o Nigeris – paskutinėje vietoje. Lengva nuspėti, kad Skandinavijos šalys, visų pirma Švedija, taip pat Beniliukso valstybės ir net Austrija patenka į pirmą dešimtuką.

Lietuvos visuomenei sunkoka priimti, kad mūsų demokratinė valstybė panašiai mažai kovoja su skurdu ir jo daroma žala kaip autokratinio Vladimiro Putino režimo kamuojama Rusija.

Lietuvos visuomenei sunkoka priimti, kad mūsų demokratinė valstybė panašiai mažai kovoja su skurdu ir jo daroma žala kaip autokratinio Vladimiro Putino režimo kamuojama Rusija. Nors neseniai valdžioje buvo nominaliai kairieji socialdemokratai, o dabar yra neva populistinė ir beveik kairioji koalicija. Menka paguoda, kad Baltarusija šiame sąraše yra arčiau Nigerio – ji 143-a ir patenka į prasčiausiųjų grupę, nors gausu tenykščio režimo savireklamos bei daug kam net ir Lietuvoje susidariusių iliuzijų dėl vietos pensininkų ar darbuotojų gerovės. Tačiau Lenkija yra 22-a, Estija užima 26-ą, o Latvija – 31-ą vietą. Ką gi reiškia šis santykinis kovos su skurdu ir ekonomine nelygybe politikos bei nuoseklumo trūkumas mūsų krašte? Juk, palyginti su Baltarusija, ištisais Rusijos regionais ar juolab Zambija, gyvenimo lygis Lietuvoje net ir skurstančių gyventojų grupėse didesnis? Klaida? Net jei abejotume tyrimo metodika, skurdo problema demokratinėse šalyse – jų sąraše dauguma – yra rimtesnė nei autokratinėse. Pati moderni demokratijos idėja visuomet leido ekonomiškai silpnesnių piliečių daugumoms tikėtis tolygesnio, platesnio ekonominės gerovės perskirstymo. Pasak XVIII a. prancūzų radikalaus demokrato Louis Babeufo, mūsų protų teisių sulyginimą turėtų lydėti skrandžių lygybė. Dauguma demokratizacijos tyrėjų sutaria, kad piliečių daugumos iš demokratinių revoliucijų ir politikų visuomet to ir tikisi. Pakankamai pasiturinčių ir gausių vidurinių klasių atsiradimas XX a. pokario demokratinėse šalyse tai patvirtina. Tačiau JAV mokslininkai Daronas Acemoglu, Jamesas Robinsonas teigia, kad reta kuri XXI a. demokratinė valstybė pasiekia tolygesnį perskirstymą ir jį užtikrina. Vidurinės klasės akivaizdžiai tirpsta, o nelygybė plečiasi. Autoriai mano, kad demokratinis daugumų valdymas tose šalyse dabar labiau ribojamas ekonomiškai galingesnio elito, neretai „užgrobiančio“ demokratinio valdymo mechanizmus likusių nenaudai. Tuo požiūriu „Oxfam“ reitingas liudytų ir nelygybę didinančio elitistinio demokratinių kraštų „užgrobimo“ grėsmių skalę. Nigeris konstituciškai irgi yra atstovavimo demokratija, nors mes, skirtingai nei Nigeris ar Rusija, turime daugiau ir pajėgesnių demokratijos plėtros – taip pat skurdo šalinimo – išteklių. Kaip tuo pasinaudoti? Menkai žinoma išimtis ir galimas pavyzdys Lietuvai yra „Oxfam“ reitingo 19 vietoje esanti Portugalija, panaši į mus ir demografiniu dydžiu, ir ekonominiu silpnumu. Nors padaugėjo iššūkių po 2008-ųjų krizės, dabartinės socialistų vyriausybės nuopelnas, kad ūkis stabiliai auga, biudžeto deficitas tapo rekordiškai žemas ir 13 proc. padidėjo užsienio investicijos nuo pat 2016 m. rudens, kai ji atėjo valdžion. Tereikėjo atsisakyti griežto taupymo politikos: padidėjo kapitalo ir prabangos turto mokesčių surinkimas, palengvintos savęs įdarbinimo ir smulkiojo verslo sąlygos, pakilo socialinių paslaugų kokybė ir išaugo išmokų tikslingumas, o viešojo sektoriaus atlyginimai, pensijos ir minimalus darbo užmokestis šoktelėjo. Didesnio perskirstymo politika padėjo pakelti piliečių perkamąją galią ir pagyvinti vartojimą. Tai pripažįsta ir britų savaitraštis „The Economist“, nors primena ilgalaikės valstybės skolos problemą. Tačiau, ekonomikai gyvėjant ir surenkant daugiau mokesčių, atsiranda viltis ją sumažinti. Visa tai Lietuvos Vyriausybėms ilgai siūlė ir vietos ekspertai Romas Lazutka bei Raimundas Kuodis. Jie pabrėžė, kad dėl chaotiško, nelogiško darbo ir kapitalo pajamų apmokestinimo mūsų ant popieriaus progresyvūs mokesčiai veikia regresyviai – baudžia silpniausius. Vargu ar dabartinio Seimo nariai, kurių pusė yra įmonių akcininkai, seks Portugalijos pavyzdžiu. Kas, jei ne tiesioginis ekonomiškai silpnesnių piliečių dalyvavimas svarstant perskirstymo politiką, valstybės ir savivaldų biudžetus galėtų padėti pakelti Lietuvos reitingą „Oxfam“? Algis Davidavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas