Kai valdžia parduoda (ar atiduoda) savo turtą, tai vadinama privatizacija. Kai valdžia perka privatų turtą ‒ deprivatizacija. O kai valdžia prievarta atima turtą iš privačių savininkų, tai žinoma kaip nacionalizacija. Įdomu, kad žodžio, nusakančio reiškinį, kai privatūs savininkai atima turtą iš valdžios, kaip ir nėra.
Nepriklausomybės pradžioje vyko privatizacija – nuo butų iki gamyklų. Vėliau privatizacijos tempai sulėtėjo, o dabar ir visiškai sustojo. Kodėl Lietuvos valdžia bijo leisti savo piliečiams įsigyti jai priklausančių įmonių akcijų? Matyt, atsakyti tegali pati valdžia. JAV pažangiausius ginklus gaminantys „Boeing“ ar „Lockheed Martin“ yra privačios įmonės, ir tai kažkodėl nesukelia problemų nacionaliniam saugumui. O Lietuvoje valdžia vis dar laikosi įsikibusi energetikos ar net pašto įmonių.
Dar daugiau, valdiško turto pardavimo piliečiams ir verslams banga sudužo atsimušusi į geležinkelių ir energetikos bastionus. Net anksčiau parduotos įmonės buvo deprivatizuotos, t. y. atsiimtos. O pati mintis, kad piliečiai ar verslas gali valdyti „svarbias“ įmones – palaidota amžiams. „Svarbias“ sakau su ironija, nes daug didesnes ir svarbesnes energetikos („Enel“) ar pašto įmones (DHL ar „FedEx“) valdo privatus kapitalas. Jau nekalbant apie valdišką nuosavybę mėgstančius prancūzus, kurių pasididžiavimas „Dassault“ (naikintuvų „Mirage“ gamintoja) yra... šeimos verslas.
O Lietuvos pilietis, geriausiu atveju, gali nusipirkti „Lietuvos energijos“ grupės ar „Klaipėdos naftos“ akcijų. Bet ir tų biržoje cirkuliuoja vos keli procentai. Visa kita – priklauso valstybei. Aišku, Vakaruose irgi galima surasti valdiškų paštų ar geležinkelių. Bet ginčas ne apie tai. Tiesiog noriu atkreipti dėmesį, kad jau kokia trečia iš eilės valdžia Lietuvoje nenori prileisti piliečių prie įmonių nė per patrankos šūvį. Ir nuolat pasakoja, esą „visur kitur“ visos svarbios įmonės priklauso valstybei. Bet tai netiesa.
Jau kokia trečia iš eilės valdžia Lietuvoje nenori prileisti piliečių prie įmonių nė per patrankos šūvį.
Sustojusi privatizavimo banga jau yra prastai. O dabar vyksta visiškas atoslūgis, kurio metu valdžia iš rinkos stumia privačias įmones.
Štai Seime sėkmingai kelią skinasi valdiškų vaistinių įstatymai. Valdiškos ligoninės ir poliklinikos galės steigti savo vaistines ir užsiimti elementaria mažmenine prekyba vaistais. Ar valdiškos vaistinės mokės nuomą už patalpas? Ar mokesčių mokėtojų pinigai, skirti gydymui, nebus švaistomi prekybai pleistru? Ir – kam šalia jau veikiančių 1300 privačių vaistinių reikia dar ir valdiškų?
Į šiuos klausimus nei atsakymų, nei paaiškinimų nepateikta. Išskyrus padrikus išpažinimus, kad „tinklinės“ vaistinės yra blogis. Nesiginčijant dėl religinių įsitikinimų, kaip manote, kas pirmieji kris konkurencinėje kovoje su valdiškomis vaistinėmis? Tinklai ar pavienės šeimų vaistinės?
Valstybinė energetikos įmonė stato vėjo jėgaines ir gauna valstybės paramą. Valstybinė geležinkelių įmonė veža keleivius specialiai per pigiai ir iš rinkos stumia privačius (o kartais ir savivaldybėms priklausančius) vežėjus. Valstybinė ryšių įmonė teikia bevielio interneto paslaugas visiems norintiems. Valdžia kuria tokias taisykles, kad ligoniai nebegalėtų gydytis privačiose ligoninėse. Čia tik keletas sričių, iš kurių valdžia stumia privačius paslaugų tiekėjus. Ir – pikčiausia – stumia ne teikdama geresnes paslaugas, o tiesiog piktnaudžiaudama įstatymų leidyba.
Banaliausiais atvejais, pavyzdžiui, valdiškų vaistinių steigimo ar draudimo žmonėms privačiose ligoninėse naudotis savo sveikatos draudimo lėšomis, valdžia be ceremonijų sako: „Šiuo verslu užsiimsime mes“. Poveikio vertinimas, pagrįstumas, konkurencijos taisyklės – visa tai tokius valdiškus projektus stumiantiems politikams yra tolima ir nesuprantama. Kaip tolima ir nesuprantama jiems yra žmogaus teisė rinktis.
Gudresniais atvejais valstybė finansuoja dalį valdiškos įmonės veiklos arba suteikia jai monopolijos teises į dalį rinkos – „užsidirbti“. Tada tą uždarbį valdiška įmonė naudoja konkuruoti rinkoje. Kadangi privačios įmonės negauna tokios malonės, konkuruoti su valdiška įmone joms tampa daug sunkiau.
Tiek banaliuoju, tiek gudresniuoju atveju kryptį brėžia politikai. O politikai linkę svarbias įmones pasilaikyti sau. Tai kažkuo primena Michailo Gorbačiovo SSRS ekonomikos pertvarką – perestroiką. Tuomet irgi sklandė mintis, kad kooperatyvai (t. y. verslas) gali siūti garintus džinsus ir importuoti kramtomą gumą. O svarbiais dalykais – energetika, transportu ir karine pramone ‒ užsiims valdžia. Ar tik nebus taip, kad mūsų politikų dešiniosios minties teorinė riba užsibaigia ties perestroika?
Tiesą pasakius, kartais atrodo, jei 1985-ųjų M. Gorbačiovas savo perestroiką pristatytų šiandieniniame Seime, tai būtų iškoneveiktas ir išvadintas… liberalu.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
