Meniu
Prenumerata

penktadienis, gruodžio 1 d.


RINKIMAI SLOVAKIJOJE
Slovakija: tik prorusiškas populizmas ar dar šis bei tas?
Vladimiras Laučius
Asmeninis archyvas
V. Laučius.

Rinkimus Slovakijoje šį savaitgalį laimėjo apie 23 proc. balsų surinkusi buvusio premjero Roberto Fico vadovaujama „Smer-SD“, kuri žada nutraukti paramą Ukrainai bei gerinti santykius su Rusija.

BBC (kaip ir mūsų LRT) antraštėse ši žinia buvo tradiciškai nuspalvinta žurnalistinio objektyvumo ir kompetencijos tiesiog persunktu vertinamuoju žodeliu „populistai“.

Tokia jau ta mūsų žurnalistika: jūs perkate informaciją ir faktus, o gaunate vertinimus ir nuomonę; perkate vertinimus ir nuomonę, o gaunate tikėjimą ir neginčijamas tiesas; perkate tikėjimą ir neginčijamas tiesas, ir – voilà: gaunate pagaliau tai, ko ieškote. Ir ko jie geriausiai išmoksta, baigę universitetus.

Esminė žinia dabar tai, kad žiūrėkite: Europoje padėtis blogėja, laimi populistai, rinkėjai nori taikos su Rusija ir nebenori remti Ukrainos.

Kas yra populistai? Prisitaikėliški politikai, pataikaujantys vyraujančioms visuomenės nuomonėms. Rinkimai Slovakijoje, kaip ir skandalingai nuskambėjęs Lenkijos valdžios pareiškimas apie nutraukiamą ginkluotės tiekimą Ukrainai, parodė, kad Europoje kinta politiniai vektoriai. Ir kinta jie, deja, Ukrainai nepalankia kryptimi. Ta kryptis vadinama populistine.

Jei ta kryptis laikoma populistine, vadinasi, pripažįstama, kad Europos visuomenės vis labiau pasiryžusios palaikyti tuos savo politikus, kurie nebenori remti Ukrainos.

Bet juk ir pernai, ir šių metų pradžioje buvo manoma ir visuotinai aiškinama, jog kaip tik Europos visuomenės ir į jų nuomonę įsiklausantys politikai yra patikimiausias garantas, kad Vakarų parama Ukrainai išliks tvirta. O dabar – še tau, boba, devintinės: populistai. Kas tai per logikos kūlversčiai?

Nuo praėjusių metų pavasario teko daug kartų girdėti, esą politikai Vakaruose nebegalės būti neveiklūs ir neryžtingi paramos Ukrainai klausimais, nes jiems spaudimą daro jų visuomenių nuomonė, kuri po Bučos ir Mariupolio tapo griežta, ryžtinga bei principinga. Tad Europos ir JAV politikams su tuo noromis ar nenoromis teks skaitytis.

Kliautis visuomenės nuomonės tvirtumu, nuoseklumu ir teisingumu – nepatartina ir naivu.

Taip mąstantiems žmonėms atsakydavau, kad kliautis visuomenės nuomonės tvirtumu, nuoseklumu ir teisingumu – nepatartina ir naivu.

Pirmas dalykas: seniai žinoma, jog visuomenės nuomonė nuolat kinta, ir toli gražu ne visada – tik į gera. Antra, lygiai taip, kaip pernai visuomenės nuomonė privertė Vakarų politikus nusigręžti nuo Putino Rusijos, kitąmet ar po kelerių metų ji gali pradėti spausti juos visiškai priešinga kryptimi.

Tie viešosios erdvės išminčiai, kurie pernai ir šių metų pirmoje pusėje aklai kliovėsi visuomenės nuomone ir gyrė į visuomenių balsą įsiklausančius Vakarų politikus, dabar, kaip matome iš misionieriškų žiniasklaidos priemonių antraščių bei dejonių dėl populizmo, staiga įtikėjo, jog visuomenės balsas, vox populi, vis dėlto nėra dievo balsas.

Virsmas įvyko žaibiškai. Pakako neilgo rinkimų įkarščio Lenkijoje bei rinkimų rezultatų Slovakijoje. Kūlverstį atlikę žurnalistai, apžvalgininkai ir analitikai, dar vakar dievinę liaudies balsą, jau piktinasi neatsakingu populistiniu noru įtikti tam liaudies balsui – rinkėjams.

O ką dauguma rinkėjų, pernelyg nesidominčių tarptautine politika ir niekados gyvenime nesigilinusių į geopolitikos klausimus, galios žaidimų kombinacijas ir strategijas, turėtų galvoti apie tokią savo vyriausybių politiką, kuri verčia silpninti savo šalies gynybą ir už mokesčių mokėtojų pinigus įsigytą ginkluotę siųsti Ukrainai, kuri savo ruožtu turėtų pasiekti pergalę, bet niekas dorai nežino ir negali paaiškinti, kas laikytina ta jos pergalė.

Kodėl kuriame nors Slovakijos miestelyje gyvenantis šios šalies rinkėjas turėtų balsuoti už tokią savo vyriausybės politiką, kuri padaro jo šalį donore, aukojančia karui, kurio tikslai – neapibrėžti, nesuprantami, kuriame NATO nepriklausanti Rytų Europos valstybė stengiasi atgauti teritorijas, kurių gyventojų dauguma šiandien vargu ar labai apsidžiaugtų, jei jai tai pavyktų?

Jei tokiam rinkėjui bus aiškinama, kad reikia aukotis ir remti Ukrainą todėl, kad valstybių sienos – neliečiamos, ir šį principą Ukrainoje būtina ginti, kad agresoriai nepasijustų esą nebaudžiami, jis, nusprendęs kiek išsamiau pasidomėti pastarųjų poros ar trejeto dešimtečių istorija, dar labiau sutriktų.

Jis klaustų: kodėl sienų neliečiamumo principas Europos valstybėms nebuvo toks šventas kaip dabar, 2014-aisiais, kai Rusija aneksavo Krymą ir atplėšė didelę dalį Donbaso?

Jis klaustų: kodėl sienų neliečiamumo principas Europos valstybėms nebuvo toks šventas kaip dabar, 2014-aisiais, kai Rusija aneksavo Krymą ir atplėšė didelę dalį Donbaso? Kodėl tada niekas Vakaruose nesiuntė ginklų Ukrainai ir ne tik nelaikė Rusijos prieše, bet toliau stiprino su ja ekonominius ryšius ir drauge statė didžiulį dujotiekį?

Kodėl 2014 m. Rusijai buvo galima pasiimti dalį Ukrainos teritorijų, o dabar – nebegalima? Kodėl slovakai turi mokėti iš savo kišenių už to pačios agresijos skirtingas interpetacijas Vakaruose (tada ir dabar) bei karo tiklsus ir principus, kurių niekas iki šiol negali dorai paaiškinti?

Kodėl pagrindiniams sprendimų priėmėjams Vakaruose nerūpėjo Pietų Osetijos atplėšimas nuo Gruzijos, kai irgi siautėjo imperinių paskatų vedama Vladimiro Putino kariauna? Kodėl Gruzijos gabalą atiduoti Rusijai galima, Ukrainos gabalą – irgi galima, bet tik 2014-aisiais, o 2022-aisiais – jau šiukštu nevalia?

Jei valstybių teritorinio vientisumo principas iš tiesų neliečiamas, tai kas, leiskite paklausti, įvyko Serbijoje, kuri, nepaisant sienų neliečiamumo ir teritorinio vientisumo, neteko Kosovo – ir būtent su Vakarų valstybių pagalba? Jei tai įvyko Kosovo albanų labui, tai kodėl Krymo rusų ir Donbaso tituškų labui Vakarai nenori pripažinti Krymo ir Donbaso secesijos, kaip kad palyginti neseniai pripažino Kosovą?

Visi šie klausimai, žinoma, nėra argumentas už prorusišką politiką Slovakijoje ar kurioje nors kitoje Europos valstybėje. Tai tiesiog klausimai, kuriuos galėjo iškelti ne vien dėl vidaus politikos rinkimuose balsavę slovakai – kad ir kokie demagogai, cinikai ir manipuliatoriai būtų jų išrinkti politikai.

Galiausiai tenka pripažinti, kad valstybių pasirinkimus ir kryptis geopolitinėse galios varžybose dažnai lemia ne tiek visuomenės nuomonė, kuri užsienio politikos klausimais retai pasižymi pakankamu informuotumu, kiek (neretai ją pakreipti galintis) valdančiojo elito politinės valios turinys.

Kuo tas turinys, trumpai tariant, išmintingesnis ir nuoseklesnis, tuo lengviau jį pagrįsti rinkėjams ir juos įtikinti jį paremti. O jei jis miglotas, neapibrėžtas ir net vidujai prieštaringas; jei jam trūksta ne tik vidinės logikos, bet ir skaidrumo, sąžiningumo; jei jis iš tolo dvelkia veidmainyste ir savanaudiškumu, tai vienintelis būdas įsiūlyti tokį produktą rinkėjams – griežtai riboti informaciją ir užsiimti totaline propaganda, panašia į Rusijos, kas būtų sunkiai įsivaizduojama demokratinėje valstybėje.

Vakarų demokratijų politinė klasė labai priklauso nuo visuomenės nuomonės ir, vadinasi, masinės kultūros (ne tik pramoginės, bet ir politinės) esminių bruožų. Du tokius bruožus projekto „Suprasti Rusiją“ laidoje (Alfa.lt, IQ) neseniai įvardijo Amerikos verslo instituto Rusijos tyrimų padalinio vadovas Leonas Aronas.

Štai citata iš jo atsakymo į interviu klausimą: „[…] Prisiminkime: 1956 m. sukilimas Vengrijoje paskandinamas kraujyje, bet po to į JAV atvyksta Chruščiovas, kuris liaupsinamas ir Holivude, ir Niujorke. 1968 m. malšinamas Prahos pavasaris, o po ketverių metų Nixonas atvyksta į Maskvą, ir turime détente. Tokį bangavimą lemia keletas priežasčių. Tarp svarbiausių priežasčių – trumpa buržuazinių demokratijų atmintis. Kita priežastis – tai, kad joms reikia taikos. Autoritariniams režimams reikalinga pergalė, o buržuazinėms demokratijoms reikia taikos.“

Štai čia ir glūdi esminė ne tik balsavimo Slovakijoje, bet ir Europos bei JAV visuomenių santykio su karu Ukrainoje problema.

Ekonominiai sunkumai ir gyvenimas srutose, vadinamose „rusų pasauliu“, šios civilizacijos žmonėms – įprastas, nebaisus ir net įkvepiantis dalykas.

Rusija ir jos visuomenė, istoriškai išsirutuliojusi iš tokių nuostabių dalykų kaip Aukso Orda ir bolševizmas, nori sudievinto caro, karų ir pergalių. Ekonominiai sunkumai ir gyvenimas srutose, vadinamose „rusų pasauliu“, šios civilizacijos žmonėms – įprastas, nebaisus ir net įkvepiantis dalykas.

Vakarų demokratijos, savo ruožtu, turi trumpą atmintį, greit pamiršta istorijos pamokas, valstybių ir diktatorių žiaurumus, tokius kaip Rusijos karo nusikaltimai, lengvai keičia nuomonę ir nori taikos, o tiksliau – gerovės, kuri dažniausiai nedera su karu.

Šiomis aplinkybėmis ilgalaikė Vakarų demokratijų parama Ukrainai – tai sunkus, daug politinių pastangų, drąsos, gabumų ir išminties reikalaujantis kelias. Tačiau populizmu vadinami nuokrypiai šiame kelyje, tokie kaip Slovakijos atvejis, yra problema, kurios negalima suvesti į populizmą.

Didžioji problema čia – ne populizmas, o politinės klasės santykis su politine išmintimi bei to, ką Walteris Lippmannas vadino „viešąja filosofija“, visuotinė degradacija.

Be populizmo neapsieina jokia demokratija: juk populus yra demosas. Kaltinti demokratiškai renkamas vyriausybes populizmu, vadinasi – mesti iššūkį demokratijai ir rinkėjų valiai. Bijodami užgauti rinkėjus, mes tiesiog kuriame naują Ezopo kalbą, populizmu vadinančią manipuliavimą rinkėjų masių kvailumu, kurį, savo ruožtu, mes vengiame atvirai pripažinti.

Tačiau kvailas balsavimas už kvailas idėjas numato ne tik balsuojančiųjų kvailumą. Juk idėjos nenukrenta iš dangaus. Ir jei rinkimai Slovakijoje mus nuvilia kaip eilinė populiarumo banga idėjų, kuriomis skatinama draugauti su V. Putinu ir nekreipti dėmesio į jo imperinę agresiją Ukrainoje, tai gal kiek geriau suvoktume tai, kas vyksta, jei, užuot knaisiojęsi po padarinius, pasigilintume į priežastis – tų idėjų atsiradimą.

Vakarų politikoje jos atsirado ir įsigalėjo tikrai ne toje kovoje dėl valdžios (žinoma, populistinėje, kaip ir visos rinkimų kampanijos, kuriomis siekiama pritraukti daugiau balsų), kuri dabar vyksta Lenkijoje ir kuri ką tik baigėsi užsienio politikos kryptį keisti žadančioje Slovakijoje.

Prieš gerą dešimtmetį, kai dar nevėlu buvo pristabdyti Rusijos sovietinį revanšizmą, vienas kandidatas į prezidentus Vakaruose sakė, kad Rusija yra pagrindinė geopolitinė grėsmė Vakarams. Kitas kandidatas jį už tokią įžvalgą išjuokė – ir laimėjo prezidento rinkimus.

Tai įvyko ne Slovakijoje, o demokratinio Vakarų pasaulio idėjų kalvėje – JAV. Bet kažkodėl mesianistinėje žiniasklaidoje tada nebuvo antraščių apie rinkimus laimėjusį populistą. Nors būtent tada ir ten, o ne kuklioje Slovakijoje šį sekmadienį, Vakarai rinkosi į katastrofą Ukrainoje vedusį populistinį klystkelį.

Klystkelį, kuriame tokie personažai kaip Donaldas Trumpas kadaise tik perėmė estafetę iš savo pirmtakų.

Projekto „Suprasti Rusiją“ tikslas – padėti geriau pažinti pavojingiausią Europos priešą, kurio įtakingi Vakarų politikai ir visuomenės, kaip liudija XXI amžiaus patirtys, suprasti nesugebėjo ir kuris pats apie save Vakarams jau ištisus šimtmečius įtaigiai meluoja. TV pokalbiuose ir straipsniuose įvairiais kampais – politikos, kultūros, istorijos, ekonomikos, politinės filosofijos, komunikacijos ir propagandos tyrimų – gvildenama Rusijos kaip sudėtingo reiškinio, tradiciškai grūmojančio Vakarams, problematika. Laidose kalbinami Lietuvos ir užsienio pašnekovai atstovauja minėtoms tyrimų sritims ir dalijasi savo įžvalgomis apie Rusiją, ieškodami atsakymų į klausimus, kas tai per politinis reiškinys, kas jį tokį padarė ir dėl ko vyksta svarbiausi ginčai aiškinantis, kas yra Rusija bei ko iš jos laukti ateityje. Straipsnių autorius ir laidų vedėjas Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyriausiasis politikos analitikas.

2023 10 02 10:00
Spausdinti