Vytis SnarskisNeįmanoma išlošti šachmatų partijos, jei oponentas šūkaliodamas blaškosi po patalpą užsimaukšlinęs šalmą, figūras lentoje chaotiškai stumdo ledo ritulio lazda, o varžovą vis taikosi prispausti prie borto, kol tas mėgina susikaupti. Turnyro organizatoriai nemato nieko blogo, o arbitrai gūžčioja pečiais – nieko negali padaryti, nes ūsuotasis šalmuotasis didmeistriškai atsikalbinėja ir nežinia kokių aštrių daiktų turi užsikišęs už diržo.
Tokie tad mūsų kaimyniški santykiai su Lukašenkos kaganatu, kuris tam tikruose kontekstuose iš inercijos vis dar pavadinamas Baltarusijos Respublika. Susitaikėme, kad nuolat gyvensime Astravo atominės elektrinės prispausti prie borto. Nieko tokio, juk nebūtinai ten kas nors sprogs. O jei ir sprogs, tai vėjas pūs ne į mūsų pusę. O jei ir į mūsų – nieko tokio, tabletės jau išdalytos.
Pernai Lukašenka žodžiais ir darbais įrodė, kad 97 proc. baltarusių yra jo asmeniniai priešai. Kad esame jo didenybės priešai, mums įrodyti bandė ne vieną dešimtmetį, bet mūsų aukštuosiuose sluoksniuose vis atsirasdavo galvų, kurios krypdavo prie dialogo su diktatoriumi. Bene pavyks su kraugeriu susitarti, kad visoms pusėms būtų gerai. Baltarusiškas benzinas, trąšos, cigaretės, taurieji gėrimai, jūrų ir sausumos gėrybės turgaus ir pietų stalui – kodėl jų reikėtų atsisakyti, nes juk ir pigiau, ir kaimynų darbo liaudis su kolūkiečiais galės pramisti, juk ne diktatorių remiam. O jei ir diktatoriui, ir jo represijų struktūroms iš legalaus ir nelegalaus eksporto nubyra, tai juk netiesiogiai ir neesmingai mažai. Viena kita fūra ar slėptuvė po biriaisiais kroviniais geopolitinių perversmų nesukels.
Kol kas mūsų kolektyvinis protas veda prie to, kad iš smulkiųjų diktatūros akcininkų nuosekliai tampame stambiaisiais.
Kai kurios mūsų didžiosios įmonės dar nuo privatizavimo čekių laikų turi aibes smulkiųjų akcininkų, kuriems kasmet priskaičiuojami maži dividendai – po keletą eurų. Panašiai ir su baltarusišku ūkiu (kuris, jau ne paslaptis, visas sustyguotas tam, kad finansiškai remtų režimą), kasmet kiekvienas lietuvis, pirkdamas baltarusiškas prekes, keletu eurų paremia Lukašenką, jo omoną, jo KGB, represijas prieš eilinius baltarusius.
Nevyniojant į vatą – esame smulkieji diktatūros akcininkai.
Tarsi to būtų maža – galiausiai paaiškėja, kad vienintelis mūsų geležinkelininkų ir pasieniečių rentgenas sugedęs nuo 2016-ųjų, o kol šaliai vadovavo gandragalviai – problemos nebuvo, krovininių traukinių vagonų niekas žmoniškai netikrindavo – tik vieną kitą pasirinktinai biriųjų krovinių rezervuarą pabedžiodavo pasmailinta lazda. Ir tai skambiai vadiname „išorine ES sienų apsauga“. Kontrabandinių cigarečių įrieda tiek, kad pasotina ne tik mūsų juodąją rinką, bet ir Lenkijos, Čekoslovakijos ir VDR. Kai nežinai, kiek juodai įvežta, kiek parduota ir surūkyta, lieka tuščius pakelius šiukšlinėse skaičiuoti.
Baltarusijos siena ilga, net jei visi pilietiški vilniečiai susiimtų už rankų – liktų tarpų. Net jei rastųsi politinė valia statyti tvoras ir kabinti kameras, kol įvyktų visi konkursai ir viešieji pirkimai, auditai ir perpirkimai, remontai ir iškilmingieji kaspinų kirpimai, dar ne viena landsbergių karta pasikeistų.
Jei pripažįstame, kad kontrabandos srautus suturėti ne mūsų jėgoms, galbūt derėtų retsykiais pasimokyti iš kolegų ES „realpolitikos“ – jei tingisi konfliktuoti su pamišusiais diktatoriais, veikime pagal aplinkybes. Pavyzdžiui, susitarkime su lenkų ir čekų pasieniečiais ir praleiskime baltarusiškų rūkalų ešelonus į Austriją. Ten ir pelnas visiems bus didesnis, ir antisankcinė austrų aistra solidarizuotis su Lukašenka bei jo įsivaizduojama liaudimi bus realizuota.
Dabar didžiausias galvos skausmas – nelegalūs imigrantai. Kyla pagrįstų įtarimų, kad baltarusių „sienos apsaugos“ ir joms talkinančios žinybos organizuotai užsiima nelegalių migrantų iš Azijos gabenimu per ES sieną. Už sienos kirtimo paslaugą nuo nelaimingų žmonių, kaip jie patys paliudija, nuplėšia dešimtis tūkstančių dolerių. Pelningiau tik prekyba narkotikais ir ginklų kontrabanda.
Atrodo, kad mus užklupo nepasiruošusius tokiam tvanui. Ir niekas nežino legalių būdų, kaip kovoti su tokios rūšies tarptautiniu nusikalstamumu. Išeitis – išsinuomoti keletą lėktuvų, skristi į Bagdado, Teherano ir, jei įsileis, į Damasko oro uostus ir perimti tūkstančius mokėti pasiryžusius nelegalus iš nusikaltėlių: su nuolaida skraidinti į Lietuvą ar bet kurią kitą humanitariškai nusiteikusią ES šalį. Nauda abiem pusėms: nebereikėtų mūsų pasieniečiams nelegalių migrantų vaikytis laukais ir miškeliais, o jiems – patirti streso klaidžiojant tamsoje ir nežinomybėje. Ir nusikaltėlių verslą pakirstume iš pašaknų.
Sakysit – kvailas sumanymas? Taip, būna protingesnių. Bet kol kas mūsų kolektyvinis protas veda prie to, kad iš smulkiųjų diktatūros akcininkų nuosekliai tampame stambiaisiais.
