Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) naujuoju pirmininku išsirinko Gintautą Palucką. Toks rezultatas atspindi didesnės dalies socialdemokratų norą iš esmės pakeisti partiją.

Būtent G. Paluckas aiškiausiai atsiribojo nuo ligšiolinės vadovybės vykdytos politikos ir tapo partijos apačios atstovu. Pagrindinis jo varžovas Mindaugas Sinkevičius buvo matomas kaip ligšiolinės LSDP politikos tęstinumo garantas, gal net tikslingai iškeltas dabartinių vadovų. Socialdemokratų nuosmukis buvo esminė priežastis, kodėl tokį didelį pranašumą įgijo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga praėjusiuose Seimo rinkimuose. Nereikėtų pamiršti, kad būtent socialdemokratų pralaimėjimai vienmandatėse apygardose ir ganėtinai prastas pasirodymas balsuojant už partijų sąrašus lėmė net patiems valstiečiams ir žaliesiems netikėtai gerus rezultatus. Ilgą laiką deklaravę, kad „svarbiausia – žmogus“, realiais politiniais sprendimais ir savo veiksmais socialdemokratai elgėsi visiškai priešingai. Tai, kad ši partija pamiršo, ką reiškia tarnauti tautai ir valstybei, bene geriausiai simbolizuoja Mindaugo Basčio lobizmas Rusijos bendrovės „Rosatom“ naudai. Galima apsimesti naivuoliais ir aiškinti, kad tai buvo „vienišo riterio“ žygdarbiai, o aukščiausi socialdemokratų vadovai nieko apie tai nežinojo. Tačiau partijos kolegų požiūrį į M. Basčio veiklą aiškiai atskleidžia frakcijos ketinimai jį siūlyti Seimo pirmininko pavaduotoju, o vėliau – bandymai visais būdais ginti nuo galimos apkaltos. Tai nėra atsitiktinumas – galima prisiminti ir buvusio teisingumo ministro Juozo Bernatonio replikas, kad jis ne skundikas ir todėl niekam neatskleidė apie savo jaunojo patarėjo Juliaus Pagojaus nusižengimus, vairavimą išgėrus ir net siūlė jį į teisingumo ministrus.

LSDP „užtvankėlės“ driekėsi per visą Lietuvą ir daugybę sričių – nuo „Lietuvos geležinkelių“ iki miškų urėdijų, nuo kėdėse įstrigusių mokyklų direktorių iki Kalėjimų departamento vadovų.

Toks savųjų rato protegavimas ir interesų gynimas yra tapęs socialdemokratų skiriamuoju ženklu. Ne veltui Andrius Tapinas juos pavadino „ūsuotais bebrais“ – šie į savo užtvankas tempia bet kokį gėrį ir nesijaudina, kad daro žalą kam nors kitam. LSDP „užtvankėlės“ driekėsi per visą Lietuvą ir daugybę sričių – nuo „Lietuvos geležinkelių“ iki miškų urėdijų, nuo kėdėse įstrigusių mokyklų direktorių iki Kalėjimų departamento vadovų. Kai savų „užtvankėlių“ apsauga tampa partijos egzistavimo principu, nenuostabu, kad galima duoti „zadanijas“ net ministrams, o premjerui terūpėjo niekam neužminti ant kojos. Tad kada dar rūpintis socialine atskirtimi, augančia emigracija, sveikatos ar švietimo reformomis? Tad naujojo socialdemokratų pirmininko užduotis yra gerokai sudėtingesnė, nei tik rasti bendrą kalbą su premjeru Sauliumi Skverneliu ar Ramūnu Karbauskiu. Darbo koalicijoje ar net išlikimo koalicijoje klausimas gali atrodyti svarbiausias šiuo metu, tačiau ilgojoje perspektyvoje jis yra antraeilis. Visų pirma, G. Paluckui reikėtų apsispręsti, kokią misiją jis ketina įvykdyti. Galima bandyti tiesiog išlaikyti partiją politinių vandenų paviršiuje, manevruojant tarp įvairių interesų ir tikintis, kad kaip nors pavyks stabilizuoti rinkėjų paramą. Arba siekti atgimti – nusikratyti nomenklatūrinių įpročių, tradicijų padėti partijos „bičiuliams“ ir pagaliau ne tik deklaracijomis, bet ir sprendimais tapti kairiąja politine jėga, kuriai rūpi socialinė politika, skurdo mažinimas ir iš darbo pajamų gyvenantys žmonės. Tai nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Neužtenka tik perrašyti partijos programos ar viešais pareiškimas kartais išreikšti empatijos skurstantiesiems. Galbūt didelė dalis potencialių socialdemokratų rinkėjų ir akylai neseka politinių procesų, tačiau jie aiškiai jaučia, kai yra apgaudinėjami. Istorija su Darbo kodekso priėmimu turėtų būti gyvas priminimas socialdemokratams, manantiems, kad „paprasti žmonės“ nesupranta, kada jų interesai ginami, o kada jais tik manipuliuojama. Tačiau norint nuoširdžiai persitvarkyti į kairiąją socialinio teisingumo siekiančią partiją, būtina nukirsti daugumą tų šaknų, kuriomis lyg syvai tekėjo visą politinę organizaciją maitinanti parama iš „ūsuotų bebrų užtvankėlių“. Ne tik jas nukapoti, bet ir negrįžtamai sudeginti, išmesti partiją kompromituojančius narius ir pakeisti požiūrį į nomenklatūrinius įpročius. Kai LSDP viršūnėlė daugybę metų – kai kurie dar nuo komunistų laikų – tik taip ir tesuvokia politiką, toks apsivalymas gali reikšti, kad pelenais virsta didelė dalis visos politinės organizacijos. Tačiau tik taip galima iš pelenų atgimti naujam feniksui ir įtikinti rinkėjus, kad naujai apsivaliusi partija ir jos nariai yra nuoširdūs. Tokio apsivalymo socialdemokratų partijoje niekada nebuvo ir vargu, ar ji tam ryšis. Net naujojo pirmininko ryžto gali neužtekti, nes savisaugos instinktas skatins nomenklatūrą visomis išgalėmis priešintis tokiam bemaž savižudiškam elgesiui. Ir tai didina tikimybę, kad vietoj fenikso LSDP taps apipešiota chimera – dalis narių stengsis apginti savo pelningas „užtvankėles“, kiti tikės socialinės lygybės vizijomis, o likusieji tiesiog konformistiškai ieškos tinkamų progų prisišlieti prie valdžios. Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius