IQRinkimų estafetei įpusėjus ir šeštadienį paaiškėjus, kas iš socialdemokratų stos prie Seimo rinkimų starto linijos, galime drąsiai teigti – Lietuvos socialdemokratų partija gavo gerą gurkšnį sūrios realybės.
Pagaliau senoji socialdemokratų vilkė Vilija Blinkevičiūtė paskelbė, kad ves partijos sąrašą Seimo rinkimuose ir, jeigu būtų išrinkta, prisiimtų visą jai tenkančią atsakomybę. Nors visuomenė supranta, kad kalbama apie Europos Parlamento mandato atsisakymą, vis dėlto konkrečios žinios Lietuvos rinkėjams trūksta, ir tai tik kelia erzulį.
Juk visi supranta, kad vesdama partiją į Seimą V. Blinkevičiūtė beveik užsitikrina mandatą ir, vienaip ar kitaip, kažkokią atsakomybę prisiimti teks – ar tai būtų pripažinimas, kad iššvaistė išankstinį rinkėjų pasitikėjimą, ar tai būtų Vyriausybės formavimas. Žinoma, niekas nenori galvoti apie pralaimėjimą pirma laiko, tačiau iš V. Blinkevičiūtės povyzos neatrodo, kad ji matuotųsi valdžios mantiją.
Tad kur pakastas socialdemokratų šuo, skleidžiantis tą klaikų nepasitikėjimo ir būgštavimo tvaiką?
Paprasto atsakymo, ko gero, tikėtis neverta, bet kelios priežastys yra akivaizdžios. Visų pirma, turime garsiai pripažinti, kad V. Blinkevičiūtė nenori bristi į nacionalinės politikos pelkynus, ir tai jau yra pirmas akmuo į socialdemokratų daržą.
Ar partija tikrai nepagalvojo apie šį scenarijų? Vargiai, bet atrodo, kad socialdemokratams tokiais triukais uždirbti balsai nesmirdi.
Antra, kad ir kaip partija norėtų sukurti stabilios ir tvirtos politinės jėgos įvaizdį, po Seimo rinkimų tokia iliuzija gali greitai subliūkšti, o dėl to „laurus“ turės prisiimti Mindaugas Sinkevičius.
Panagrinėkime: šeštadienį vykusiame partijos suvažiavime M. Sinkevičius buvo įrašytas paskutinis sąraše. Pirmosios teismo instancijos kaltu pripažintas politikas kol kas gali jaustis saugus – apeliaciniam teismui nagrinėjant čekiukų bylą, pirmosios instancijos nuosprendis nėra įsigaliojęs. Ir iki Seimo rinkimų galutinio verdikto tikriausiai neišgirsime.
Tačiau šičia prasideda socialdemokratų rusiška ruletė – viskas arba nieko. Jeigu po rinkimų paaiškėtų nepalankus apeliacinio teismo sprendimas, socialdemokratų kadencija prasidėtų skandalingai – iš Seimo turėtų trauktis vienas pagrindinių partijos veidų. Ar partija tikrai nepagalvojo apie šį scenarijų? Vargiai, bet atrodo, kad socialdemokratams tokiais triukais uždirbti balsai nesmirdi.
O ką daryti, kai net per Europos Parlamento rinkimus, kurių metu geriausiai atsispindi partijų elektoratas, nepavyksta aplenkti visiems įgrisusių konservatorių? Net prezidento rinkimuose Gitano Nausėdos iškovotą pergalę socialdemokratai mato kaip savo pergalę, tačiau ignoruoja faktą, kad dalis Lietuvos antrajame ture balsavo ne už G. Nausėdą, o prieš Ingridą Šimonytę. Kitaip tariant, politinėje lentoje socialdemokratai atrado savo bokštą, tačiau vis dar išlieka neaišku, ar po rinkimų pavyks juo pasinaudoti.
Vis dėlto kažkam iš partijos gretų V. Blinkevičiūtės posūkis į vidaus politiką taps laimingu loterijos bilietu. Rudenį V. Blinkevičiūtės vietą Europos Parlamente turės užimti po jos sąraše į Europos Parlamentą einantis politikas arba politikė. Tačiau yra viena problema – beveik visi Europos Parlamento rinkimuose dalyvavę socialdemokratų sąrašo nariai yra įtraukti ir į pirmąjį Seimo rinkimų dvidešimtuką.
Būtent čia galime išvysti dar vieną partijos rengiamą triuką. Pirmasis kandidatas į V. Blinkevičiūtės vietą Europos Parlamente būtų antrai kadencijai neperrinktas Juozas Olekas, tačiau turime problemą – ir jis dalyvauja Seimo rinkimuose. Tačiau pagrindinis skirtumas tarp J. Oleko ir kitų kandidatų į Seimą yra toks, kad jis vienintelis nekandidatuoja vienmandatėje apygardoje. Ar tai reiškia, kad auksinių šaukštų ministro vaidmuo rinkimuose bus tik uoliai reprezentuoti sąrašą, o atėjus laikui, kai V. Blinkevičiūtė užleis savo šiltą vietą Europos Parlamente, atsiimti atlygį natūra? Gali būti visko.
Vis dėlto aišku viena, kad, kol šis nežinomas karys mėgausis saldžiais belgiškais vafliais Briuselyje, Lietuvos politikoje socialdemokratų laukia sklidinos statinės sūrios košės, kurią prisivirs viską lemiančios Seimo rinkimų kampanijos metu. Todėl atsakant į pagrindinį temos klausimą verčiau paklauskime – kam skubėti ir pernelyg savimi pasitikėti, kai kiekvienas socialdemokratų judesys tik sukelia neigiamus atgarsius?
