Prieš porą mėnesių Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui pasidalijus mintimis apie gyvulių ūkį, iš knygynų iššluotas George’o Orwello „Gyvulių ūkis“. Bet lygiai taip pat reikėtų perskaityti kitą šio autoriaus knygą – „1984“ – ir atkreipti dėmesį į joje vartojamą naujakalbę. Tai gera proga susimąstyti, kokią įtaką mąstymui turi žodžiai.
Pagal „Google“ tendencijas terminas „socialinis teisingumas“ dabar trendina 90 taškų iš 100. Šis terminas yra populiaresnis nei bet kada. Aukštesnę indekso reikšmę „socialinis teisingumas“ pasiekė tik 2016 m. lapkritį ir 2010 m. kovą. JAV prezidento rinkimai ir Donaldas Trumpas paaiškina sąvokos populiarumą 2016 m. lapkritį, o Baracko Obamos sveikatos draudimo reforma – 2010 m. kovo rezultatus.
Lietuvoje šiuo terminu kairė ir dešinė taip pat švaistosi į kairę ir į dešinę. „Socialinis teisingumas“ yra kone kiekvieno politiko žodyne. Jei norite kurti populistinę partiją, štai jums lengvas „pasidaryk programą pats“ rinkinėlis: „Kovosime už socialinį teisingumą, prieš korupciją ir skalūnus, ES, neoliberalizmą (pasirinkite iš sąrašo).“
Suplakus tokias sudėtingas ir daugiareikšmes sąvokas kaip „socialinis“ ir „teisingumas“, terminas „socialinis teisingumas“ tampa dar sunkiau suprantamas. Kuo „socialinis teisingumas“ skiriasi nuo šiaip „teisingumo“? „Socialinis teisingumas“ lygu teisingumui tarp žmonių? Bet tada sviestas sviestuotas, nes „teisingumo“ sąvoka ir egzistuoja tik tarp žmonių. Juk nešnekame apie teisingumą tarp gyvūnų. Kai liūtas atima antilopę iš gepardo, to nevertiname teisingumo aspektu.
Sąvoka „socialinis“ klijuojama ir prie kitų žodžių. Ir tas klijavimas sukelia lygiai tuos pačius padarinius, t. y. skamba gražiai, bet kai pradedi galvoti, prasmės nėra (arba ji iškreipta). Ką reiškia „socialinis verslas“? Verslas, kuris stengiasi patenkinti vartotojų poreikius? Bet raskite sėkmingai veikiantį privatųjį verslą, kuris dėl vartotojų nesistengia? Verslas, kuris dirba be pelno (ar nuostolingai)? Bet ar tai reiškia, kad kai „Nokia“ pradėjo patirti nuostolius, ji staiga tapo „socialiniu verslu“?
Pakeiskime sąvoką „socialinis teisingumas“ į „socialistinis teisingumas“, ir viskas taps skaidru.
Kai terminą „socialinis“ prikabiname prie „rinkos“, gauname „socialinę rinką“ ar terminą „socialinė rinkos ekonomika“, t. y. sąvoką, kuri irgi nieko nereiškia. Rinkoje sprendimus, ką daryti su savo pinigais, nuosavybe ir darbu, priima šių išteklių savininkai. Iš patirties spėju, jog tie, kas sako „socialinė rinkos ekonomika“, galvoje turi, kad šiuos sprendimus visada (ar dažnai) priims ne savininkai, o valdžia. Daug tikslesnis terminas būtų „ekonomika, kur už tave dažnai spręs valdžia“. Kam klaidinti žmones?
Jei visa tai apsiribotų tik semantine diskusija, būtų nieko tokio. Bet „socialinis teisingumas“ jau tapo pretekstu persekioti daugiau pasiekusius individus. Pamažu tampa priimtina teigti, kad jei yra uždirbančių daug ir uždirbančių mažai, tai yra „socialiai neteisinga“. Bet jei daug dirbantis ar protingesnis uždirba daugiau, kur čia neteisingumas? Kur neteisingumas, jei verslas, sukūręs produktą, už kurį žmonės daug moka, uždirba daugiau nei verslas, kuriantis produktus, kurių niekas neperka?
Tikroji problema yra ne semantika, o socializmas. Pakeiskime sąvoką „socialinis teisingumas“ į „socialistinis teisingumas“, ir viskas taps skaidru. Pagal socializmo doktriną verslas (tiksliau – gamybos priemonių savininkai) uždirba tik todėl, kad iš darbininkų (proletariato) atima pridėtinę vertę. Vadinasi, daugiau uždirbęs verslas iš darbininkų atėmė daugiau. O kadangi atimti yra iš esmės neteisinga, tai daug uždirbantys yra labiau neteisingi. Šiame kontekste sąvoka „socialistinis teisingumas“ yra ir aiški, ir tiksli, ir vietoje. Nenustebčiau, kad dalies „socialinio teisingumo“ šauklių suvokime dominuoja socializmas, ne teisingumas.
Šiandien „socialistinis teisingumas“ perspjauna net socializmo ideologus. Karlas Marxas kalė pleištą tarp verslininkų (t. y. buržuazijos) ir samdomų darbuotojų (t. y. proletariato), o dabartiniai „socialistinio teisingumo“ šaukliai demonizuoja ir daugiau uždirbančius samdomus darbuotojus. Direktoriai, finansininkai, programuotojai, t. y. didesnį atlyginimą gaunantys samdomi specialistai, irgi patenka tarp „socialistinio teisingumo“ girnų. Nuo jų algų kas mėnesį nurėžiama po 40 proc., t. y. pora tūkstančių eurų, o mainais duodama pensija ar sveikatos priežiūra, nesiskirianti nuo to, kas tenka nesumokėjus nieko. Jei kas ir gali šauktis teisingumo, tai maždaug penktadalis Lietuvos piliečių, sunešančių daugiau nei pusę gyventojų pajamų mokesčio įplaukų.
Kad socialistai pasikinkė „socialinį teisingumą“ socializmo idėjoms skleisti – nieko netikėto. Kairieji visada buvo naujakalbės meistrai. Bet netikėta, kiek dešiniųjų susigundo šiuo semantiniu masalu.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
