Šį mėnesį sukanka 100 metų Spalio revoliucijai, tiksliau – bolševikų perversmui Rusijoje. Siaubingą žmonių ir žmogiškumo traiškymo įrankį pagimdęs režimas buvo neįtikėtinai gajus, tačiau, kaip mums pasisekė, šios apvalios sukakties nesulaukė.

Beveik trys nepriklausomybės dešimtmečiai Lietuvoje leido užaugti sovietmečio tvaiko nejuntančiai kartai, kuri įgyja vis daugiau įtakos versle, o netrukus užims vis stipresnes pozicijas politikoje ir viešajame sektoriuje. Prieš pustrečių metų IQ žurnalo redakcija šešių Lietuvos gimnazijų vyriausiųjų klasių moksleivių paprašė sudalyvauti improvizuotame sovietmečio suvokimo egzamine. Nors rezultatai parodė nemenkas istorijos žinių spragas, kartu įtikino, kad sovietinio žmogaus likučių mūsų DNR ateityje liks vis mažiau. O kaip dabar? Didžiausia pergalė, neskaitant pačios nepriklausomybės, kurią mums pavyko pasiekti, yra laisvoji rinka ir joje vis efektyviau veikiantis verslas. Problemų dar yra, tačiau versle sparčiai įsitvirtina ne tik vakarietiškos technologijos, bet ir vertybės. Politikoje ir viešajame gyvenime, kaip pas mus jau įprasta, reikalai prastesni, o nuopuolio kai kuriose srityse pastaruoju metu matome daugiau nei pažangos.

Socialdemokratų atskalūnams pritrūko drąsos, o gal tik fantazijos pasivadinti Lietuvos socialdemokratų darbininkų frakcija. Būtų labiau derėję prie valdančiųjų valstiečių.

Sovietinės nostalgijos simbolių galima rasti net ir naujosios „frakcijų koalicijos“ pavadinimuose. Socialdemokratų atskalūnams pritrūko drąsos, o gal tik fantazijos pasivadinti Lietuvos socialdemokratų DARBININKŲ frakcija. Būtų labiau derėję prie valdančiųjų VALSTIEČIŲ. Jei šie turėtų daugiau sąžinės, atsisakytų sau svetimo žaliųjų, kurių idėjas sėkmingai trypia pats partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, vardo. Išskirtinis ir vienas šlykštesnių sovietmečio bruožų buvo valdžios privilegijos – veidmainystės ir galios demonstravimo simbolis. Ir nors žali žirneliai ar tualetinis popierius dabar prieinami kiekvienam, nomenklatūrinių įpročių apstu net ir jauniausiame pagal amžiaus vidurkį ministrų kabinete. Simboliška ir ironiška, bet labiau įtikinamo pavyzdžio nei Aurelijus Veryga šiam teiginiui iliustruoti surasti nepavyks, todėl jį panagrinėkime atidžiau. Sveikatos apsaugos sistemos, itin sunkiai atsikratančios korupcijos, klanų įtakos ir kitų sovietmečio ydų, vadovas apsisupo patarėjų armija, jų atlyginimus užtepė priedais, suteikė įstatymus sunkiai atitinkančius įgaliojimus ir likusiems pavaldiniams be užuolankų pasiuntė signalą, kad „profesionalų“ ministras labiausiai vertina lojalumą. Po 3 tūkst. kilometrų tarp namų Jonavos rajone ir sostinės kas mėnesį juodu BMW sukariantis sveikatos apsaugos ministras turi pasiteisinimą: „Vsio zakono“ (rus. viskas pagal įstatymus). Galbūt, nors abejonių kelia vairuotojo darbo sąlygos. Tačiau 41-ų ministras praleido progą susikurti šiuolaikiško politiko įvaizdį, o reikėjo tiek nedaug: penktadienio vakarą pėsčiomis iki geležinkelio stoties, po to traukiniu į Kauną, o ten gal žmona galėtų pasitikti. Ir dar tiek pat pastangų pirmadienio rytą. Modernaus politiko įvaizdį A. Veryga pamėgino sustiprinti priimdamas muzikanto Lino Zarecko iššūkį susirungti bėgimo takeliuose. Mestos milžiniškos viešųjų ryšių pajėgos, o rezultatas lyg sovietmečio anekdote: „Leonido Brežnevo ir Richardo Nixono bėgimo varžybose JAV prezidentas finišo liniją kirto priešpaskutinis, o SSRS lyderis pelnė garbingą antrą vietą.“ Tačiau, kai mūsų redakcija ėmė atidžiau domėtis A. Verygos sprendimais, ministerijos viešųjų ryšių specialistai taip negrabiai bandė prisidengti įstatymais informacijai slėpti, kad teliko spėlioti – tai cinizmas ar nekompetencija. Kad ir kaip būtų, ir viena, ir kita – iš sovietmečio. Gerokai pavojingesnės sovietizmo apraiškos trykšta sraunia draudimų ir grasinimų upe iš Seimo ir Vyriausybės, kur vis didesnę įtaką išsikovoja politikais tapę buvę jėgos žinybų atstovai. Tonas griežtinti bausmes vis stiprėja. Noras kuo daugiau žmonių net už menkus nusižengimus kišti už grotų ne tik kad neslepiamas, bet ir parduodamas sovietinės „tvarkos“ nostalgijos apimtai rinkėjų grupei. Kalėjimai ir areštinės, beje, yra vieni baisiausių nesunaikinamų sovietmečio palikimų ne tik dėl apgailėtinų sąlygų ir neišnaikinamų „zonos“ tradicijų, bet ir požiūrio, kad nusikaltęs žmogus ne tik baudžiamas nelaisve, tačiau ir turi būti trypiamas jo orumas. Sovietinis užkratas gyvas ne vien politikų galvose – empatiją, toleranciją, kritinį mąstymą dažnai užgožia neapykanta, inercija, prisitaikymas ir fanatizmas. Šiomis ydomis pasižymi ne tik sergantys sovietmečio nostalgija, bet ir aistringi patriotai. Tai dar vienas įrodymas, kad prieš šimtą metų pasėtas užkratas gajus ir apgaulingas. Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius