Gegužės 15 d., likus maždaug septynioms valandoms iki Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos sveikinimo sostinės Vingio parke susirinkusiems vadinamojo šeimų maršo dalyviams, JAV ambasada Vilniuje savo feisbuko paskyroje taip pat pasveikino šeimas. Trumpo sveikinimo esmė: „Šeimų būna įvairių, o jas vienija meilė. Mūsų ambasados šeima pripažįsta visas šeimas.“
Galbūt ir šiandien prie ambasados vartų kabo LGBTIQ bendruomenių vėliavos – nedviprasmiškas ženklas valstybės, kurią Lietuvoje daugelis pagrįstai vadina viena svarbiausių mūsų partnerių. Šias vėliavas galima pamatyti ir prie kitų mūsų sąjungininkių atstovybių ar ambasadorių švarkų atlapuose.
Gegužės 25-ąją Seime buvo atmestas Partnerystės įstatymo projektas. Praėjus mažiau nei dviem paroms po to, kai Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos tiesioginiu įsakymu buvo prievarta Minske nutupdytas „Ryanair“ lėktuvas, kuriuo skrido ir 94 Lietuvos piliečiai.
Nei JAV ambasados ir G. Nausėdos sveikinimai, nei Partnerystės įstatymo atmetimas Seime ir įžūlus A. Lukašenkos nusikaltimas, atrodytų, nėra tiesiogiai susiję. Bet tik jei žiūrėsi į kiekvieną atskirai. Iš tiesų šie įvykiai apibrėžia požiūrį į žmogaus teises, beveik kraštutinumus, kai vienoje pusėje elementari pagarba, orumas ir civilizacija, kitoje – nepamatuojamas įžūlumas, tarptautinių normų nepaisymas ir panieka bet kokiam žmogiškumui.
Mūsų politikų elgesys – nuo prezidento kalbai pasirinktos auditorijos, diskusijų Seime ir viešojoje erdvėje leksikos bei paties balsavimo dėl Partnerystės įstatymo – parodo ne tik politikų požiūrį į žmogaus teises, bet ir jų atsakomybę, politinę brandą. Būtent politinę brandą, teisingiau – jos trūkumą, parodo valdančiosios daugumos ir kai kurių opozicijai priklausančių parlamentarų, buvusių premjerų Algirdo Butkevičiaus ir Sauliaus Skvernelio, buvusio Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio, šios Vyriausybės ministro Dainiaus Kreivio, o ką ir kalbėti apie beviltiškus populistus, pasirinkimas balsuoti prieš ar susilaikyti.
Trumpam grįžkime prie šeimos maršo, tiksliau – politinių veikėjų, kurie kūrena šį neapykantos laužą ar bent jau atėjo prie jo pasišildyti. Tradicinėmis vadinamos šeimos vertybės čia tėra tikrųjų šios akcijos rengėjų tikslų priedanga, o karantino, koronaviruso ir nežinomybės išvarginta visuomenė tam tampa puikia dirva.
Tikrasis šių veikėjų darbas yra sėti sąmyšį ir destrukciją Lietuvoje. Be prieš homoseksualius asmenis nukreiptos neapykantos, šiame marše ir aplink jį sukeltame šurmulyje sklando iš tiesų pavojingos idėjos: „ES yra silpna, supuvusi ir griūvanti“; „Grąžinkime litą“; „Išstokime iš ES ir NATO“; „Nuverskime Seimą, pakeiskime mums nepatinkančius ministrus ar Seimo narius“; „Žiniasklaida nupirkta ir meluoja“; „Užgrobkime LRT“; „Koronaviruso nėra, vakcinos mus nužudys“. Visa tai skamba lyg specialiai šiam panikos ir agresijos skleidėjų chorui Kremliuje surašytas repertuaras.
Kodėl prezidentas G. Nausėda susisiejo su politinio dugno nuosėdomis, ko gero, taip ir liks neatsakyta politologinė mįslė.
Tai iš dalies paaiškina, kodėl prie šio vieningai visus politinio pakraščio veikėjus sutraukusio renginio su didžiule energija prisijungė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Kurstymas prieš ES, NATO ir Vakarų vertybes apskritai yra šios partijos vedlio ir savininko Ramūno Karbauskio sena plokštelė. Anksčiau ji leista atvirai, dabar bandoma elgtis šiek tiek rafinuočiau, bet esmės tai nekeičia. Kodėl prezidentas G. Nausėda susisiejo su šiomis politinio dugno nuosėdomis, ko gero, taip ir liks neatsakyta politologinė mįslė.
Šios valdančiosios daugumos tikslas turėtų būti kuo greičiau išspręsti partnerystės klausimą, o ne jį stumti kuo tolyn nuo savęs ir vis artyn kitų prezidento ir Seimo rinkimų. Vis dar norisi tikėti, kad absoliučią daugumą valdančiajai koalicijai priklausančių Seimo narių vienija pamatinės šiuolaikinės Vakarų civilizacijos vertybės, kurias įnirtingai griauna kaimynai Rytuose ir jų pasikinkyti vietos populistai.
Tad kuo ilgiau homoseksualių žmonių teisės bus paliktos migloje, tuo labiau bus maitinamas šis antivakarietiškas populistinis gaivalas, bauginama išvarginta ir propagandai neatspari visuomenės dalis, o Lietuva, užuot artėjusi prie Skandinavijos valstybių, pasuktų lenkų ar net vengrų jau pramintu taku. Būtent apie tai turėtų galvoti visi konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai, nes politinės brandos požymis yra aukščiau asmeninių įsitikinimų iškelti esminius valstybės interesus.
Praėjus trisdešimčiai metų, kai Lietuva atsikratė okupantų jungo, mūsų visuomenė sparčiai vaduojasi iš sovietinio mentaliteto. Po dešimtmečio, kai švęsime kitą Nepriklausomybės jubiliejų, neabejoju, žmogaus teisės Lietuvoje bus labiau apgintos. Bet kas mums sakė, kad po šią dykumą būtina klaidžioti visus keturiasdešimt metų?
Ovidijus Lukošius yra IQ ir Alfa.lt vyriausiasis redaktorius
