Meniu
Prenumerata

šeštadienis, balandžio 20 d.


KOMENTARAS
Startas duotas – konkurencija dėl mokesčių mažėja
Reda Simonaitytė-Mikulė
Asmeninis archyvas
R. Simonaitytė-Mikulė.

Pasaulinis minimalaus pelno mokesčio modelis mažins konkurenciją mokesčių srityje, įmones įtrauks į lenktynes dėl valstybės subsidijų.

Nuo šių metų pradžios pradedama įgyvendinti nuo 2013 m. tarptautiniuose formatuose sklandanti idėja įvesti minimalų, 15 proc. siekiantį, pelno mokesčio tarifą tarptautinėms įmonių grupėms. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) dėl naujo apmokestinimo susitarė 2021-aisiais, po metų ja pasekė ir Europos Komisija – nuo 2024 m. minimalaus pelno mokesčio modelio taikymą į savo nacionalinę teisę turi perkelti visos ES narės. Kartu su jomis į žaidimą žengia Pietų Korėja, Japonija, Norvegija, Australija, Kanada ir Jungtinė Karalystė.

Jungiasi ir ilgą laiką mokesčių rojumi vadintos šalys – Airija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Šveicarija, Barbadosas. Pastarajame iki šiol pelno mokesčio tarifas siekė 5,5 proc. Didžiausiu pasaulio ūkiu laikomos JAV, nepaisant prezidento Joe Bideno administracijos demonstruotos paramos projektui, kol kas sprendimų dėl realaus įgyvendinimo nepriima. To paties padaryti neskuba ir Kinija.

Pasaulinis minimalaus pelno mokesčio modelis numato, kad 750 mln. eurų apyvartą per metus generuojančios tarptautinės korporacijos ir jų padaliniai, pasiekę bent 10 mln. eurų apyvartą ir 1 mln. eurų pelną, turės mokėti minimalų bent 15 proc. pelno mokesčio tarifą. Pagal atnaujintus skaičiavimus šalių biudžetai iš viso gautų papildomus bent 150 mlrd. JAV dolerių.

IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.

Jis įgyvendinamas per du ramsčius. Pirmasis ramstis numato, kad dalis tarptautinių įmonių pelno bus apmokestinamas ten, kur jos vykdo pardavimus. Antrasis numato įvesti minimalų pelno mokestį. Jis bus įgyvendinamas per tris pagrindines taisykles. Viena jų skatina šalį pačią įsivesti minimalų mokesčio tarifą, o kitos dvi taisyklės užtikrina, kad, jei ji to nepadarys, pajamos iš papildomo mokesčio pasieks kitas šalis. Tas, kuriose veikia kontroliuojančiosios ir (arba) pavaldžiosios įmonės.

Esmė paprasta – toks pelno mokesčio modelis turi paskatinti šalį įsivesti arba pelno mokesčio papildinį, arba užtikrinti, kad šalyje galiojantis efektyvusis pelno mokesčio tarifas yra ne mažesnis nei 15 proc. Kitaip mokestinės pajamos keliaus į kitų jurisdikcijų biudžetus. Tokių taisyklių tikslas yra užtikrinti, kad nei palankų mokestinį režimą taikanti šalis, nei bendrovė negautų naudos iš mažesnio taikomo pelno mokesčio tarifo, taip pat pasiekti, kad šių taisyklių nesilaikyti tiesiog neapsimokėtų.

250 bendrovių, esančių „S&P 500“ sąraše, uždirba vidutiniškai 1 mlrd. pajamų prieš mokesčius, tačiau net 83 iš jų sumoka mažesnį nei 15 proc. siekiantį pelno mokestį.

Būtinybę mokesčio imtis tarsi diktuoja skaičiai. Štai 250 bendrovių, esančių „S&P 500“ sąraše, vidutiniškai uždirba 1 mlrd. pajamų prieš mokesčius, tačiau net 83 iš jų sumoka mažesnį nei 15 proc. siekiantį pelno mokestį. Tarp tokių – skaitmeninių technologijų įmonės „Alphabet“, „Amazon“, „Intel“, „Netflix“, taip pat telekomunikacijų milžinė „Verizon“ ar automobilių gamintojai „General Motors“ ir „Ford Motors“. Priklausomai nuo šalies, kurioje įmonė įsikūrusi, pelno mokesčio tarifas joms gali būti vos 3–8 proc. Tad įstatymų leidėjai tikisi, kad, įsigaliojus pasauliniam minimaliam pelno mokesčio modeliui, valstybių biudžetams jos atriektų didesnę savo pelno dalį.

Tačiau lūžis, kurį sukels minimalaus pelno mokesčio modelio taikymas, bus kur kas didesnis nei minėti skaičiai. Kitaip tariant, konkurencija mokesčių tarifais nebeteks prasmės. Tai, kas ilgus metus skatino efektyvumą ir ekonominį augimą, pritraukė tiesiogines užsienio investicijas ir didino vyriausybių atskaitomybę. Šalys, žinodamos, kad mokesčių sumažinimas papildys biudžetą daugiau nei jų didinimas, kūrė verslui patrauklią mokesčių sistemą, motyvuojančią įmones įsikurti šalyje ir maksimizuoti pelną.

Konkurenciją mokesčių tarifais pakeitus mokesčių suvienodinimu, skatinamas selektyvus valstybės įsikišimas. Siekdamos privilioti užsienio investicijų ir nebegalėdamos konkuruoti mokesčiais, šalys imsis subsidijų. Jos paprastai yra palankios konkrečioms pramonės šakoms, regionams ir atskiroms įmonėms, todėl iškreipia rinką. Tikslinės subsidijos sukuria neskaidrią ekonominę aplinką, kurioje sėkmė priklauso nuo lengvatinio politinio traktavimo, o ne nuo gebėjimo pasiūlyti geriausias prekes ar paslaugas už prieinamiausią kainą rinkoje.

Apriboti valstybių galimybes konkuruoti pelno mokesčiu būta ir anksčiau. 1975 m. EK direktyvos projekte siūloma įvesti minimalų 45 proc. tarifą. 1992 m. kalbėta apie 30 proc. siekiantį pelno mokesčio tarifą. Abi idėjos taip ir nebuvo realizuotos, nes ne visų valstybių atstovai manė, kad mokesčių konkurencijos ribojimas atitinka šalių interesus.

O jie – labai paprasti. Įmonių, vartotojų, valstybių ir viso ūkio interesas yra neutrali, nuspėjama ir skaidri mokesčių sistema. Priešingu atveju nebelieka ribų valstybei išlaidauti, paminamos mokesčių mokėtojų teisės, našta gyventojams tik auga. Niekas negali būti tikras dėl to, kokie mokesčiai bus įvedami rytoj.

Reda SIMONAITYTĖ-MIKULĖ yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnioji ekspertė.

BEREKLAMOS:

2024 02 14 13:00
Spausdinti