Asmeninis archyvasIki gruodžio 1 dienos Lietuva turi apsispręsti: ar tikime savo vaikais ir jų gebėjimu augti, ar tiesiog nuleidžiame kartelę ir apsimetame, kad problemų nėra. Šis sprendimas nulems daugiau nei egzaminų tvarką – jis pasakys, ar mūsų šalies sėkmė priklausys nuo tikrų gebėjimų, ar tik nuo gražiai atrodančių popierių ir išlaikyto „veido“ tarptautinės statistikos lentelėje.
Ministerijos teigimu, nenuleidus brandos egzaminų išlaikymo kartelės Lietuva gali prastai atrodyti europinėje statistikoje. Šiandien esame ketvirta šalis Europos Sąjungoje pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių 25–34 metų žmonių dalį – net 57,4 procento. Ministerija prognozuoja, kad šis rodiklis mažės, jei stojantiesiems nebus nuleista matematikos egzamino kartelė. Ar neprimena jums tai senųjų laikų socialistinių-komunistinių tradicijų, kai buvo siekiama ne rezultato, o 2–3 metais aplenkti penkmetį?
Tačiau užtenka pažvelgti į šalis, kurios garsėja ne diplomų kiekiu, o švietimo kokybe. Estijoje aukštąjį išsilavinimą turi 43,5 proc. jaunuolių, Suomijoje – 39,2 proc. Pagal „diplomų statistiką“ atrodytų, kad Lietuva – sėkmingesnė, labiau išsilavinusi. Bet kai pasižiūrime į tarptautinius pasiekimus, vaizdas priešingas: estų ir suomių mokiniai baigdami mokyklą turi geresnius matematinius gebėjimus nei daugelis lietuvių studentų baigdami universitetą. Tad ar tikrai aukštojo mokslo diplomų skaičius gali būti laikomas mūsų pranašumu?
Suprantu, kad Estijos ir Suomijos pavyzdys jau visiems seniai įgrisęs, bet paimkime Singapūrą, į kurį dabar nukrypsta dažno žvilgsnis: ši šalis, kuri kaip ir Lietuva nėra turtinga žemės ištekliais, investuoja į švietimą ir ten ši sritis tikrai yra prioritetas.
Taip pat dar 2023 m. Jungtinė Karalystė (JK) paskelbė apie siekį matematikos mokymąsi padaryti privalomu visiems mokiniams iki 18 metų. Savo pirmoje kalboje tuometinis JK ministras pirmininkas Rishi Sunakas sakė, kad nori, jog žmonės „jaustųsi pasitikintys savimi“ finansų klausimuose. „Pasaulyje, kuriame duomenys yra visur, o statistika yra kiekvieno darbo pagrindas, leidimas savo vaikams keliauti į tą pasaulį be šių įgūdžių reiškia jų nuvylimą“, – sakė jis.
Taigi siekis yra paprastas – auginti savarankišką, mąstantį žmogų, kai tuo tarpu mes einame pačiu žalingiausiu valstybei ir visuomenei keliu – bukiname tautą ir jau artimiausioje ateityje neturėsime sąmoningo žmogaus, atsparaus populizmui. O gal to ir siekiam, nes taip paprasčiau gyventi politikams?
Orientacija į kiekybę, o ne kokybę Lietuvos švietime yra giliai įsišaknijusi. Tai matyti ne tik ministerijos siekyje išdalinti kuo daugiau atestatų, bet ir pastangose išlaikyti kiekvieną regioninę mokyklą – net jei jos nepajėgia suteikti kokybiško ugdymo.
Matome investicijas į gražias mokyklų sienas, modernias lentas, naujas laboratorijas. Bet kiek iš tiesų žinome apie vaikų emocinę savijautą tose gražiose patalpose? Apie jų motyvaciją, pasitikėjimą, įsitraukimą?
Mokslo metų pabaigoje skaičiuojame, kiek mokinių gavo šimtukus, bet retai svarstome, kiek mokinių realiai paaugo. Kiek jų išmoko mokytis, atrado savo stiprybes, sustiprino pasitikėjimą savimi. Ir kiek jų – prarado motyvaciją ir liko nuošalyje.
Tas pats mąstymas matomas ir aukštajame moksle. Tik dalis universitetų priešinasi egzaminų kartelės mažinimui. Kiti dar pernai pasinaudojo atsiradusia proga sumažinti minimalų stojamąjį balą. Tai siunčia dviprasmišką žinutę: ar aukštajam mokslui rūpi studentų pasirengimas ar jų skaičius?
Jeigu iš tiesų norime sėkmės visiems, privalome aiškiai pasakyti, kas ta sėkmė yra. Ne popierius. Ne diplomų statistika. Sėkmė yra realūs, kiekvienam vaikui pasiekiami įgūdžiai: gebėjimas mokytis, mąstyti kritiškai, spręsti problemas, jaustis gerai ir pasitikėti savimi.
Padalinti ir suskaičiuoti diplomus lengva. Bet ar iš popieriaus pastatysime stiprią valstybę? Ar iš brandos atestatų išlankstysime inovacijas? Ar žemesnė kartelė taps šalies konkurencingumo pamatu?
Jei norime tikros pažangos, turime pagaliau žiūrėti į esmę. Vaiko ateitį lemia ne diplomas, o jo turimi įgūdžiai. Darbdaviams svarbu ne dokumentas, o tai, ką žmogus moka. XXI amžiuje svarbiausias gebėjimas – mokėti mokytis, nes pasaulis keičiasi greičiau nei bet kada. Nuleisdami kartelę rizikuojame išleisti mokinius į gyvenimą be šio gebėjimo, o kartu dar ir pasiųsti žinutę, kad mokytis nebūtina. Mes eidami tokiu keliu auginsime tinginystės geną ateities kartose, nes nereikės stengtis, nereikės dėti pastangų pasiekti užsibrėžtą rezultatą, nes viskas bus pakoreguota pagal jų nenorą mokytis ir tam, kad tik niekas nesukeltų diskomforto ir streso. Tad klausimas – kaip toks žmogus pasirengs ateities iššūkiams ir kaip jis gyvens taip sparčiai besikeičiančioje aplinkoje?
Mes jau nekalbame apie mokinių motyvaciją mokytis, mes nekalbame apie tikslą – kažką išmokti, nes visas siekis yra graži statistika ir testų bei egzaminų išlaikymas. Kiekvienu nauju politiniu sezonu daužydami švietimo sistemą vis naujomis reformomis ir dangstydami problemas trumparegiškais sprendimais mes jau tiek nutolome nuo švietimo ir mokyklos esmės bei prasmės, kad, man atrodo, jau patys seniai praradome gebėjimą suvokti, kokia yra mokyklos paskirtis.
Ir vėl grįžtu prie mano nuolat keliamo klausimo – o ką galvoja tėvai? Ar jų siekis yra užauginti gležną pumpurą be streso, kuris bet kokia kainą gautų universiteto diplomą (t. y. popierinį pažymėjimą, bet ne kokybiškas žinias)? O gal reikia pagaliau sau pripažinti, kad ne diplomas ir šiltnamio sąlygos paruošia vaiką savarankiškam gyvenimui, o žinios ir gebėjimas veikti bei mąstyti?
Todėl kartelės nuleisti neturime. Turime sudaryti sąlygas, kad kiekvienas Lietuvos vaikas galėtų ją peržengti. Tik orientuodamiesi į realią, asmeninę kiekvieno vaiko pažangą – o ne diplomų skaičių – galime tikėtis tikros sėkmės. Vaikų ir Lietuvos.
O ką daryti, kad tą pažangą pasiektume? Pradėkime pagaliau kalbėti apie kokybę. Žiūrėkime į kokybinius duomenis, stebėkime vaikų pažangą, analizuokime, kas mūsų mokyklose veikia, o kur stringame ir kaip tas spragas taisyti. Jei nuo liepos mėnesio būtume daugiau analizavę ne tai, kiek diplomų reikia, kad gerai atrodytume statistikoje, o kaip sustiprinti realų mokymąsi, šiandien būtume jau žingsniu priekyje.
Ministerija ragina nežaisti Lietuvos vaikų likimais. Tam visiškai pritariu. Neužtenka nuleisti kartelės ir apsimesti, kad tai pagalba – turime duoti vaikams įgūdžius, kurie leis jiems patiems būti savo likimo kalviais.
Robertas Dargis yra „Švietimas #1” valdybos narys
VšĮ „Švietimas numeris vienas“ – tai ne pelno siekianti, Lietuvos startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ įsteigta organizacija, vienijanti verslo lyderius, kurie siekia kurti pažangią, pasaulyje lyderiaujančią švietimo sistemą.
