Meniu
Prenumerata

antradienis, balandžio 16 d.


KOMENTARAS
Stiprus vadas ir demokratijos grimasos
Robertas Dargis
BNS
R. Dargis.

Visiems žinoma tiesa – yra stiprių ir silpnų šalių.

Galingos valstybės turi didžiulę įtaką pasaulyje. Jų įtaka juntama beveik visuose pasaulio kampeliuose, o žmonės taip pat jaučia jų priimamų sprendimų poveikį. Silpnosios šalys dažnai ignoruojamos tarptautinėje arenoje ir stengiasi apginti savo ekonominius ir saugumo interesus. Tai kas daro šalį stiprią? Kokie veiksniai lemia tautos stiprybę?

„Kartais esu lapė, o kartais liūtas. Visa valdymo paslaptis slypi žinojime, kada būti vienu ar kitu.“ Kai Napoleonas Bonapartas ištarė šiuos žodžius, jis buvo prie pat vienos galingiausių pasaulio kada nors matytų valstybių sukūrimo slenksčio. Bonaparto laikais manyta, kad galinga valstybė turi turėti stiprų ir išsilavinusį lyderį, stiprią ekonomiką ir tarptautinius ryšius. Tam laikotarpiui labai tiktų ir šūkis „Stiprus prezidentas – stipri šalis“. Neseniai išgirdome ir kitą tokio tipo šūkį: „Stiprūs regionai – stipri valstybė“, o per visą 34 metų nepriklausomybės laikotarpį girdėjome jų ne vieną. Kai pasigilini, supranti, kad tai nėra lapsus linguae, o mūsų politikų požiūrio į tautą pasekmė. Tad klausimas paprastas – tai kokia vieta mūsų valstybėje yra skirta tautai? Ir ar reikia kam nors prisiimančių atsakomybę, stiprių ir kūrybingų žmonių?

Kai tradicijas turinčių senųjų demokratijų piliečių paklausė, ką reikia padaryti, kad jūsų šalis taptų stipri, daugiausia balsų surinkęs atsakymas: tam reikia bendrų kiekvieno piliečio, vyriausybės ir privataus sektoriaus pastangų. Toliau eina švietimas, ekonomikos auginimas, dalyvaujant privačiam sektoriui, infrastruktūros plėtra, stipri sveikatos priežiūros sistema. Taigi matome, kad žmonėms net į galvą nešauna, jog valstybės stiprybę lemia stiprus jos vadas. Ar susimąstėme kada, kur padarėme klaidą ir kodėl per 34 nepriklausomybės metus taip ir nebuvo suvokta, kad demokratinės stiprios valstybės pamatas yra darnūs ir lygiaverčiai valstybės ir pilietinės visuomenės santykiai, o stiprybė – jos susivokę ir kūrybingi, veikiantys savo ir valstybės labui žmonės?

Brandžiose ir stipriose visuomenėse pats žmogus yra atsakingas už save, atsakingai priima sprendimus ir veikia, taip pat reikalauja iš politikų priimti visai visuomenei naudingus sprendimus. Jau ne vienus metus kalbame apie tai, kad mūsų visuomenės branda dar nėra pasiekusi tokio lygio, todėl atsakomybės suvokimas vis dar yra išplaukęs ir mes ją taip lengvai deleguojame kitiems. Gal todėl ir politikai pas mus pradėjo vienas po kito virsti tais, kurie pažada įvesti tvarką ir šviesų rytojų. Ir kuo toliau, tuo didesnį palaikytojų būrį tokie politikai suburia, o agresyvų idėjų stūmimą dalis visuomenės priima kaip stipraus lyderio požymį, nesusimąstydamos, kad užsispyręs kitų negirdėjimas iš tikrųjų yra kelias į diktatūrą.

Kūrybingas, už save ir savo aplinką atsakomybę prisiimantis žmogus netapo mūsų visuomenės išsilaisvinimo ir susitelkimo pagrindu.

Lietuvos bėda, kad aktyviai veikiantis, kūrybingas, už save ir savo aplinką atsakomybę prisiimantis žmogus netapo mūsų visuomenės išsilaisvinimo ir susitelkimo pagrindu. Visų mūsų neįgalumų šaltinis yra piliečius it vėžys graužiantis ir politikų toliau puoselėjamas socialistinis mentalitetas. Sovietmečiu nužmoginta mūsų visuomenė ne išsižadėjo, bet perkėlė socialistinės gerovės lūkestį į vakarietiškos demokratijos formą. Žmogus buvo įpratęs, kad valstybė pasirūpina mokslu, minimalia gerove ir socialine infrastruktūra, garantuotu darbu ir gydymu, vaikų priežiūra ir laisvalaikio pramogomis.

Dabartiniai politikai labai greitai perėmė geradario vaidmenį ir toliau žada visais pasirūpinti, socialiai jautriai ir teisingai padalinti. Ar pastebite, kad niekas nekalba apie kiekvieno piliečio pareigą ir atsakomybę? Net šiandienos grėsmių akivaizdoje mūsų valstybės galvos užsideda rūpintojėlių kaukes ir trimituoja, kad „būtų nepriimtina, jei gynybos mokestis ar tvarus finansavimo šaltinis vėl būtų uždedamas visiems žmonėms <…>, tačiau yra daugybė kitų būdų, konkrečiai kalbu apie verslo mokesčius, kurie galėtų užtikrinti tam tikrą solidarumą tarp visuomenės grupių“. Ar mes suvokiame, ką daro mūsų politikai – ta veidmainystė prieš visuomenę pasiekė tokį lygį, kad jie galvoja, jog mūsų piliečiai, sausio 13-ąją stovėję plikomis rankomis prieš tankus, dabar pasijus socialiai nuskriausti. Ir tėvas geradarys ramina – nereikia jums galvoti apie savo valstybę, nes mes tuos „savanaudžius verslininkus“ apkrausime mokesčiais – tegul žino, kaip čia savarankiškai veikti, kurti.... visi turi būti lygūs – nereikia išsišokti...

Ar susimąstėme, kodėl taip atsitiko? Kodėl mes per tuos 34 metus taip ir nesugebėjome pakeisti mūsų žmonių mąstymo, požiūrio į save ir savo pareigas? O kaip visuomenė galėjo pasikeisti, jeigu mes jos neugdėme, toliau štampuodami nemąstančius ir savarankiškai veikti nenorinčius žmones. Galų gale ir tie geradariai politikai, svajojantys tapti stipriais vadais, yra išaugę toje pačioje terpėje – nėra siekio veikti ir keisti mūsų visuomenę. Yra tik noras ilgiau išlikti prie lovio, kur sandėlyje per ketverius metus gali pasiimti dešimtis kilogramų kavos ir saldainių, kelis telefonus, naują kompiuterį, o miesto taryboje susirinkti čekiukus ir „pasigramboliauti keletą eurų“. O kai yla išlenda iš maišo, pasirodo, kad elementarus gėdos ir padorumo jausmas seniai miręs, nes juk „viskas teisėta“. Liūdna ir baisu, nes daugiau nei prieš trisdešimt metų visi turėjome vieną bendrą siekį – atkurti Nepriklausomą valstybę, atgauti laisvę veikti ir kurti, vėl tapti Europos ir pasaulio dalimi, iš kurio prieš pusšimtį metų buvome išplėšti jėga. Bet kartu su laisve veikti gavome ir atsakomybės naštą, kuri trukdo, kai pradedi galvoti, kad jau esi nusipelnęs „gyventi geriau“.

Visuomenė, kuri sėdi ant socialinio teisingumo adatos, žlugdo valstybę ir jos ateitį, kartu ir savo vaikų ateitį. Su tokia valstybe ir visuomene mes nesukursime konkurencingos ekonomikos ir šiuolaikinės valstybės. Tik stipri ir atvira bendruomenė, kurioje jie patys priima sprendimus, gali kurti šiuolaikinę, moderniomis technologijomis paremtą valstybę. Reikia remtis žmogumi kūrėju, o ne valstybės reguliavimu ir stipriu vadu. Mūsų žmonės pagaliau irgi turi suprasti, kad jokia valdžia jiems gyvenimo kokybės nepagerins. Nėra vienintelės „protingos“ ir „teisingos“ valdžios. Baltarusijos ir Rusijos pavyzdys iškalbingai tai liudija. Jau gyvenome valstybėje, kurioje „teisinga“ valdžia sukūrė tautai iliuziją, kad jų gyvenimas nuolat gerėja. Iliuzija griuvo kartu su „protingai“ tvarkoma ekonomika.

Atsiras tokių, kurie pasakys, kad „jis vėl tirština spalvas“, bet ar tikrai? Juk pastarųjų mėnesių pavyzdžiai akivaizdžiai liudija, kad mūsų valstybėje dialogo nėra. Viršų ima galia ir jėga. Verslininkai savaičių savaites mynė ministerijų ir mokesčių inspekcijos slenksčius, kalbėdami apie tai, kokie ydingi ir neapgalvoti yra sprendimai didinti suskystintųjų naftos dujų akcizą. Niekas negirdėjo. Bet čia savo raumenis ir traktorių galią parodė ūkininkai ir nuomonė pasikeitė per keletą dienų... Ar taip ir toliau gyvensime – kalbėsime tik iš jėgos pozicijų?

Mes, kurdami bendruomenes už ES projektinius pinigus, jau baigiame pamiršti, kad tikrasis demokratijos pamatas yra pilietinė visuomenė.

Mes, kurdami bendruomenes už ES projektinius pinigus, jau baigiame pamiršti, kad tikrasis demokratijos pamatas yra pilietinė visuomenė. Jeigu nešviesime ir nelavinsime savo bendruomenės, nepradėsime mokyklose ugdyti mąstančio žmogaus, atsisakysime sunkaus ir ilgo kelio link permainų, mūsų visuomenė taps vis labiau priklausoma nuo „lyderių“, kurie pasako, ką galvoti, kurie savo tikslus paverčia visos tautos troškimais...

Mes savo tyliu pritarimu vis daugiau pilietinių laisvių atiduodame politikams, kurie galų gale pasijaučia Dievo pašauktaisiais. Dalis visuomenės prarado poreikį mąstyti, veikti ir kurti. Elitas ir toliau tyli, verslas, tyliai protestuodamas, savo verslus kelia į užsienį.

Nieko daugiau ir nebepridursi. Belieka tik priminti ne kartą mano jau cituotą Madeleinos Albrigt knygą „Fašizmas. Įspėjimas“: „Pagalvokite apie visus valdžiai keliamus reikalavimus, tada pridėkime milžiniškus pokyčius, įvykusius per pastaruosius septynis dešimtmečius, kolonializmo galą. Geležinės uždangos griuvimą, susiaurėjusį atotrūkį tarp Šiaurės ir Pietų, technologijų revoliuciją ir padidėjusį žmonių mobilumą. Bet kokiais objektyviais matais matuojant demokratija – nors visur išbandyta – nežlugo ir nežlunga. Kodėl tuomet mums taip dažnai atrodo, kad žlugo ir žlunga? <…> dabar svarstau, ar mes, demokratijos piliečiai, nesuklydome, formuluodami teisingus klausimus. Galbūt taip įpratome prie savo aparačiukų akimirksniu teikiamo pasitenkinimo, kad nebeturime kantrybės demokratijos vėžlio žingsniui. Galbūt leidomės manipuliuojami sukčių, žadančių atnešti pasaulį ant sidabrinės lėkštutės, bet nė nenutuokiančių, kaip savo pažadus tesėti. Galbūt leidomės taip apgaunami ir sugluminami regimybės – ryžto iliuzijos, rėksmingų reportažų apie smulkmenas, netikrų realybės šou dramų, – kad nepažįstame, kas tikra, ir tvirtai tikime tuo, kas netikra. Galbūt pribrendo metas padaryti pertraukėlę ir geriau apmąstyti, ką iš tikrųjų turime galvoje, kalbėdami apie tokius dalykus kaip didybė ir jėga.“

Robertas Dargis yra NT bendrovės „Eika“ įkūrėjas ir valdybos pirmininkas.

2024 03 12 09:24
Spausdinti