Jau pusmetį prie valstybės sienos matome minias žmonių, mėginančių prasibrauti į Lietuvą, o iš čia – toliau į Vokietiją, Prancūziją ir kitas Vakarų Europos šalis. Tuo pat metu Lietuvoje verslininkai ir pramonininkai vis garsiau kalba apie darbo jėgos trūkumą, problemos mastą iliustruoja ir Užimtumo tarnybos statistika. Ilgalaikiais bedarbiais yra tapę 100 tūkst. žmonių, dar tiek pat darbo ieško. Darbo vietų pasiūla yra gerokai didesnė, net ir nevertinant fakto, kad kvalifikuotų specialistų verslai dažniausiai neieško vadinamojoje darbo biržoje.
Pabėgėlių ir darbo jėgos stygiaus krizės nėra susisiekiantys indai. Ekonominiai migrantai turi būti deportuoti, nuo karo ir persekiojimų bėgantys žmonės – priglobti, o jei kas nors iš jų liktų Lietuvoje, neabejotinai pamatytume gražių sėkmės istorijų.
Demografinės tendencijos ir prognozės Lietuvai yra negailestingos. Lietuvos banko duomenimis, užpernai šalyje buvo 1,8 mln. darbingo amžiaus gyventojų, 2050 m. jų liks vos 1,4, 2080-aisiais – 1,2 mln. Jei nieko nedarysime. Didinti gimstamumą – graži idėja, politikus ne kartą paskatinusi pasitaškyti išmokomis, tačiau, kad 2080 m. darbo jėgos išliktų tiek pat, kiek yra šiandien, kiekviena moteris turėtų pagimdyti vidutiniškai po 2,6 kūdikio. Toks gimstamumo rodiklis fiksuojamas Džibutyje, Laose ar Bolivijoje, o Lietuva, kur vidurkis – 1,6 kūdikio, yra 157-a tarp 200 valstybių ir teritorijų. Tad gimstamumu spręsti demografines ir jau artimoje ateityje itin paaštrėsiančias darbo jėgos problemas – utopija.
Kitas būdas yra imigracija. Lietuvos banko ekspertai skaičiuoja, kad darbo jėgos lygiui išlaikyti kasmet atvykstančių ir išvykstančių balansas turi būti 15 tūkst. žmonių Lietuvos naudai. 2019-aisiais šalis pirmą kartą po ilgų dešimtmečių iškopė į teigiamą zoną, sulaukusi 10 tūkst. atvykėlių daugiau nei nusprendusių emigruoti. Pandemija ir „Brexitas“ situaciją įšaldė, tačiau tai nereiškia, kad nesiimant aktyvių veiksmų migracijos rodiklių kreivė kils.
Po kultūriškai artimos šalies terminu daugelis mato buvusias sovietines respublikas. Tačiau toks požiūris daugiau pasako apie siaurą vertintojų pasaulėžiūrą ir netoli besidriekiantį jų horizontą.
Beje, 2019-aisiais iš Lietuvos išvyko apie 30 tūkst. žmonių, o iš 40 tūkst. atvykusių beveik pusė yra užsieniečiai. Nepamirškite to, kai politikai kalbės apie imigrantų keliamas problemas, o rinkimams artėjant dešinieji radikalai ir populistai, įaudrinti vaizdų prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos, ims gąsdinti užsieniečiais ir žadės statyti tvoras, kasti apsauginius griovius.
Būtinybę importuoti darbo jėgą jau ima suprasti ir kai kurie politikai, tačiau kalbas apie tai lydi samprotavimai, kad būtina jos ieškoti kultūriškai artimose šalyse. Tokį argumentą dažnai naudoja ir kai kurie verslininkai, netgi dalis ekspertų. Atsakykime sau į klausimą, kas yra kultūriškai artimos šalys? Pajuokaujant, tai visų pirma Norvegija ir Anglija su joje gyvenančiais lietuviais. Tai saldžiausias, bet vis dar per aukštai kabantis vaisius. Nei kalba ir DNR artimiausi baltai latviai, nei vienoje valstybėje kartu gyvenę katalikai lenkai į Lietuvą masiškai dirbti irgi neplūs, nors istorijoje būta periodų, kai būtent lietuviai uždarbiaudavo Rygoje.
Po kultūriškai artimos šalies terminu daugelis mato buvusias sovietines respublikas, pirmiausia Ukrainą, Baltarusiją. Tačiau toks požiūris daugiau pasako apie siaurą vertintojų pasaulėžiūrą ir labai netoli besidriekiantį jų horizontą, nes teisingas atsakymas yra kiek kitoks.
Lietuva vis dar nėra pati patraukliausia šalis, tad dėl imigrantų tektų kaip reikiant pakovoti. Kad ir kaip neišdidžiai tai skambėtų, jie rinksis mus, o ne mes – juos. Mums reikia įvairios kvalifikacijos darbuotojų, o tautybių ir kultūrų įvairovė būtų tik dar vienas pranašumas, ne trūkumas.
Galiausiai imigracijos politikos priemones reikėtų atimti iš politikų bei biurokratų ir perduoti verslui – sudaryti kuo mažiau kliūčių darbuotojams atsivežti. Lietuvos darbdaviai jau išmoko saugoti savo darbuotojus, o užsieniečiui tas rūpinimasis būtų ir pagalba įsitvirtinti. Toks integracijos modelis nepalyginti tvaresnis ir padėtų nekartoti kitų šalių klaidų, kur atvykėliai, taip pat lietuviai, buriasi į uždaras bendruomenes.
Naudą pajustume nedelsiant. Kaip IQ žurnalo organizuotame verslo forume Alytuje kalbėjo vienos pramonės įmonės, kurioje jau dirba užsieniečių, savininkas, jei darbuotojų būtų pakankamai, gamykla dirbtų dviem pamainomis. Tai reikštų ir daugiau mokesčių, ir daugiau pinigų prekėms ir paslaugoms Alytuje pirkti.
Deja, Lietuvoje nėra nė vienos partijos ir netgi nė vienos ryškios politikos asmenybės, kuri garsiai keltų klausimą, kur mes norime būti ir kur būsime, jei nieko nedarysime, po dešimtmečio dviejų. Kad ir kas atsistotų prie valdžios vairo, kiekvieną dėl imigracijos politikos ištinka stručio sindromas – kišama galva į smėlį ir kažkas nerišliai gargaliuojama. Bet ką pamato strutis, ištraukęs galvą iš smėlio? Taip, dykumą. Ne itin įkvepiantis peizažas ateities Lietuvai.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.
BEREKLAMOS:
