Sukurta, kad Senajame žemyne nebebūtų karo, ES padovanojo ir daugiau stebuklų, kurių vienas ir bene naujausias susijęs su Lietuva ir kitomis posovietinėmis šalimis.
Per itin trumpą laiką, istorijos masteliais vertinant – kone per akimirksnį, iš skurdo, purvo ir beviltiško atsilikimo buvo išvaduotas regionas, kuriame gyvena daugiau nei 60 mln. žmonių, jei neskaičiuosime Rumunijos, Bulgarijos ir Kroatijos, ar net per 90 mln. – kartu su jomis.
Žinoma, ne visos problemos išspręstos ir ne visos ydos panaikintos. Tačiau po didžiosios ES plėtros 2004-aisiais gyvavęs Europos dalijimas į senąją ir naująją, Rytų ir Vakarų dalis, pagrįstas faktais, bet lydimas ir stereotipų, grimzta į užmarštį. Finansinių injekcijų gavusi „naujoji“ Europa išoriškai dažnai atrodo naujesnė, išsiskiria lygesniais greitkeliais, šviežiai perdažytais fasadais ir kylančiais verslo bei prekybos centrais.
Žvelgiant į Graikijos, Italijos, Portugalijos, Ispanijos vargus, nesibaigusius dar nuo euro zonos krizės, kyla pagunda brėžti naują liniją tarp Šiaurės ir Pietų Europos ar Šiaurės Vakarų ir Pietryčių – Baltijos šalis palikti toje šiaurietiškoje, drausmingesnėje, pažangesnėje pusėje. Geras ir ambicingas noras, bet neskubėkime.
