Vygintas Skaraitis/BNSNuo jo užėmimo 2014 metais Krymas buvo geopolitinis trofėjus ir turizmo magnetas. Dabar – nebe. Ukrainiečių pajėgos smūgiuoja karinėms bazėms Rusijos okupuotame pusiasalyje. Kai kurios atakos pavyksta, kitas, regis, sužlugdo smarki priešlėktuvinių sistemų ugnis Bet kokiu atveju, bauginantys sprogimai tirpdo Rusijos nenugalimumo įspūdį ir gadina atostogų nuotaiką. Turistai ištisomis miniomis traukia namo.
Neginčijamose Rusijos teritorijose atmosfera taip pat kaista. Praeitą savaitę gaisras apėmė didžiulį ginklų sandėlį Belgorode netoli sienos su Ukraina. Aplinkinių kaimų gyventojai spruko į saugias vietas. Karo dvelksmą jie pajuto pirmąkart nuo nacių pajėgų atsitraukimo 1943 metais.
Kur kas mįslingesnis atvejis – automobilio sprogdinimas Pamaskvyje, atrodo, nutaikytas į kraštutinių nacionalistinių pažiūrų ideologą Aleksandrą Duginą ir nužudęs jo dukterį propagandistę Darją. Galbūt tai tėra sąskaitų suvedinėjimas Rusijos ultradešiniųjų stovykloje. Galbūt tai klaidinama operacija, organizuota valdžios arba jos parankinių, turinti pakurstyti paniką.
Daug ukrainiečių džiūgauja, laikydami šį rasistinių sąmokslo teorijų kūrėją savo kančių intelektualiniu autoriumi. Visgi man ukrainiečių indėlis atrodo mažai tikėtinas. Jeigu valdžia Kyjive siunčia smogikų būrius į Maskvą, dešimtys kitų taikinių atrodytų daug labiau viliojami ir teisėti negu keistuolis buvęs profesorius.
Kad ir kas už ją atsakingas, ši ataka tampys kiekvieno Kremliaus ideologinio ir propagandos aparato aukšto rango nario (ir jų artimųjų) nervus, panašiai kaip smūgiai Kryme.
Putino Rusijoje gyvybė jau ir šiaip nedaug tekainavo. Vėliausias nužudymas padarė ją dar pigesnę. Politinio atsako irgi nereikės ilgai laukti. Rusijos pareigūnams ir jų gynėjams užsienyje iš nasrų jau drimba putos. „Taikytis į nekombatantus ir civilius yra karo nusikaltimas.“ „Ukrainiečių atakos Rusijos teritorijoje yra (užmirškime ironiją) neteisėtos, beprasmiškos, provokuojančios, piktinančios ir sulauks negailestingo atlygio.“
Kad ir kokie būtų painūs argumentai dėl tikslinių nužudymų teisėtumo, Rusijos įdirbis šioje srityje yra įspūdingas ir neginčijamas. Nuo Vladimiro Putino atėjimo į valdžią tėvynėje ir užsienyje žuvo daugybė Kremliaus kritikų. Kai kurie pasikėsinimai nepavyko, kaip antai bandymas 2018 metais Solsberyje nervus paralyžiuojančia medžiaga nunuodyti buvusį šnipą Sergejų Skripalį nepasiekė savo tikslo, bet mirė Dawn Sturgess, niekaip nesusijusi su Rusija.
Čekijoje 2014 metais per karinės žvalgybos tarnybos GRU diversiją Vrbeticių šaudmenų sandėlyje žuvo du vietos gyventojai. Vėliausios naujienos apie vienoje ginklų gamykloje Albanijoje suimtus numanomus Rusijos šnipus – ir nervus paralyžiuojančio purškalo panaudojimą prieš to komplekso apsaugininkus – pabrėžia Kremliaus nusiteikimą griebtis žudymų ir kelti sąmyšį.
Be abejo, labiausiai nukentėjo Ukraina. Nuo vasario 24 dienos Rusija atakavo 17 300 civilių pastatų ir tik 300 karinių objektų, rodo Ukrainos oficiali statistika. Karas pražudė tūkstančius žmonių – pasak Jungtinių Tautų žmogaus teisių aukštosios komisarės, mažiausiai 5 514. Daug daugiau buvo suluošinti, traumuoti arba prarado namus. Būtent tai, o ne ukrainiečių smūgiai Kryme, iš tikrųjų piktina.
Tačiau pastarųjų dienų tikroji pamoka – kad padėties kontrolė slysta Kremliui iš rankų. Nė vienas puolimo prieš Ukrainą pirminio plano elementas neatlaikė tikrovės išbandymo. Ukrainiečių moralė nepakriko. Taip pat nesiliovė Vakarų parama. Sekinamosios kautynės ir prastas vadovavimas nuolat silpnina Rusijos pajėgas, o Ukrainos kariuomenė stiprėja, yra geriau apmokoma ir gauna modernesnės technikos. Ar dėl sabotažo, ar dėl dronų ir raketų smūgių Ukraina pasiekia taikinius, apie kurių gynybą Kremlius nė negalvojo. Štai tikrasis atpildas: šios atakos žlugdo Kremliui gyvybiškai svarbų naratyvą, jog konfliktas yra riboto geografinio ir karinio masto. Rusija manė, kad galės apriboti kautynes Ukrainos teritorija. Tačiau pačių ukrainiečių nuomonės šiuo klausimu niekas nepaklausė.
E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
