Ar prie pensijos slenksčio atsidūrę ir gyvenimo saulėlydį pasitinkantys Lietuvos žmonės yra likimo nuskriausti ir pasmerkti? Ar jiems tikrai taip nepasisekė?
Jei vadovausimės vyraujančiais stereotipais apie 200 eurų pensiją vien vaistams ir šildymui išleidžiančią vienišą senolę, jų artimiausi metai atrodo siaubingi. Taip, mūsų gėdai, tokių atvejų yra, tačiau skurde gyvena panaši visų amžiaus grupių žmonių dalis. Todėl norint objektyviai įvertinti pagyvenusių asmenų problemas pirmiausia reikėtų išsklaidyti stereotipus ir paieškoti atsakymų, kaip sotesnę senatvę užtikrinti ne tik dabartiniams pensininkams, bet ir ateities kartoms.
Pirmas mitas, kurį reikėtų sugriauti, kad pensinis amžius ir nepriteklius yra kone sinonimai (tokį įspūdį dažnai kuria žiniasklaida). Pažvelgus atidžiau, būtent jauni žmonės turi gerokai daugiau priežasčių skųstis. Milžiniško jaunimo nedarbo, kamuojančio daugelį ES šalių, Lietuvai padėjo išvengti tik didžiulė emigracija. Jaunimas yra beturtis, o vienintelis būdas įsigyti nuosavą būstą yra paskola, prieinama tik gaunant neblogas stabilias pajamas. Žinoma, būtų neteisinga teigti, kad vyresnė karta turto sovietmečiu gavo visiškai nemokamai – žmonės tiesiog dirbo už vergiškus atlyginimus, pats turtas atsilikusioje šalyje buvo pigus, dabar jo vertė gerokai išaugo.
Taip pat būtų klaidinga teigti, kad visuomenė nesirūpina pagyvenusiais žmonėmis. Priešingai – bendri ištekliai dažnai paskirstomi vyresniųjų naudai. Valstybė pensijoms ir sveikatos apsaugai, kurios paslaugomis dažniau naudojasi pensininkai, išleidžia gerokai daugiau nei, pavyzdžiui, švietimui. Tokiems poreikiams tenkinti Lietuva nemažai skolinasi ir ši našta ateityje guls dabartiniam jaunimui ant pečių. Politikai irgi pataikauja vyresnio amžiaus gyventojams, nes šie drausmingiau dalyvauja rinkimuose. Dėl to priimami populistiniai sprendimai, kurie dažniausiai susiję su išlaidomis, o ne su reformomis ar investicijomis, kurios apčiuopiamos naudos duotų ateities kartoms.
Labiausiai nuskriaustos visuomenės grupės įvaizdį artimiausioje ateityje galutinai ištrins nauja pensininkų banga.
Labiausiai nuskriaustos visuomenės grupės įvaizdį artimiausiu laiku galutinai ištrins nauja pensininkų banga, kai užtarnauto poilsio pasitrauks žmonės, nepriklausomybės sulaukę būdami 30–40 metų. Būtent šios kartos atstovams dar atiteko sovietmečiu skirto nekilnojamojo turto, jie turėjo galimybę dalyvauti privatizacijoje, buvo gana jauni, kad suspėtų prisitaikyti prie naujos tvarkos, pradinį kapitalą verslui sukaupė pasinaudodami pereinamojo laikotarpio sumaištimi. Chaoso metais nemažai nelegalaus turto perėmė nesąžiningi politikai, korumpuoti valdininkai (jei nesutinkate, ieškokite buvusio muitininko), šešėlinio pasaulio atstovai. Taigi, visiškai tikėtina, kad 40–60 metų žmonių karta įtaka ir turtu pranoks dabartinius dvidešimtmečius ir trisdešimtmečius.
Senstančios visuomenės turi daugiau trūkumų – Japonijos, Vokietijos ar JAV pavyzdžiai rodo, kad dėl didėjančio darbo jėgos amžiaus bendrasis vidaus produktas šiose šalyse kasmet auga lėčiau 0,5–1 proc. Penktadalis vyresnių nei 65-erių amerikiečių vis dar dirba, palyginti su 13 proc. 2000-aisiais. Beveik pusė šešiasdešimtmetį perkopusių vokiečių lieka darbo rinkoje, nors prieš dešimtmetį tokių buvo vos ketvirtadalis.
Tai aiškus signalas dabartiniam Lietuvos jaunimui – jam teks dirbti gerokai ilgiau nei tėvams ar juolab seneliams. Po dešimtmečio pensinis amžius pasieks numatytą 65 metų ribą, tačiau nėra jokios garantijos, kad ji nebus paslinkta.
Ilgėjant gyvenimo trukmei ir mažėjant gimstamumui jaunimas atsiduria dvejuose spąstuose iš karto. Politikai visomis išgalėmis ieškos būdų surinkti daugiau mokesčių gausios senjorų armijos pensijoms ir kitiems poreikiams, o dėl savo turtingos senatvės jaunuoliai visiškai negali būti tikri – dirbančių asmenų gali būti per mažai net dabartiniam socialinių garantijų lygiui išlaikyti. Pamatus ateičiai paklotų liberalesnė imigracijos politika, bet būtent vyresnė karta (jai priklauso ir dauguma politikų) tai vilkina ar tam atvirai priešinasi.
Šviesesnės senatvės gali tikėtis išsilavinę ir protinį darbą dirbantys asmenys, kurie paprastai yra ir sveikesni, tad jiems greičiausiai teks dirbti net ir sulaukus pensinio amžiaus. Tačiau tai geriau nei menkos išmokos, gresiančios senatvėje fizinio darbo nepajėgsiantiems dirbti žmonėms.
Šie faktai leidžia teigti, kad prie pensijos slenksčio atsidūrę žmonės tikrai nebėra nuskriaustoji ar prarastoji karta. Tai turėtų skatinti politikus priimti sprendimus, kad dabar kaip apgailėtina suvokiama pensininkų padėtis tolimoje ateityje neatrodytų kaip graži išblėsusi svajonė.
