Apie pabėgėlius iš Ukrainos – gerai arba nieko. Regis, tokia mintis įsivyravo Lietuvos informacinėje erdvėje. Kitu atveju tai gali būti palaikyta už savo ir kartu mūsų laisvę kovojančios Ukrainos išdavyste, tarnavimu Kremliui ir pan.
Taip, yra daug gražių pavyzdžių, kaip atvykėliai iš Ukrainos įsikūrė, kibosi į naują gyvenimą ir t.t. Vis dėlto balandį žinoma žurnalistė ir rašytoja Laima Lavaste aprašė situaciją, kaip viena lietuvių šeima priglaudė ukrainiečių pabėgėlius, o šie ėmė piktintis, kad nėra rusiškos televizijos, kartoti visus Kremliaus propagandos naratyvus ir atmetė bet kokią mintį po karo grįžti į Ukrainą.
Panašių, gal ne tokių provokuojančių istorijų galima išgirsti ir daugiau (dažniau buitiniuose pokalbiuose). Viena šeima Briuselyje priėmė du vyrus iš provincijos, per didžiausius vargus sutvarkė jiems dokumentus ir surado darbą, bet pirmą darbo dieną jie paprasčiausiai dingo – vėl nuėjo į pabėgėlių priėmimo centrą ir pasiprašė, kad jiems skirtų kitą būstą ar priimančią šeimą.
Kita istorija iš Briuselio – mergina laikinai apgyvendino motiną ir dukrą, kurios keletą savaičių nieko kito neveikė, tik žiūrėjo televizorių, valgė, nardė tinderyje ir vakarais eidavo į pasimatymus, o į šeimininkės raginimą tvarkytis dokumentus, ieškotis darbo ar bent susitvarkyti savo kambarį sutikdavo smerkiančiu žvilgsniu. Vėliau išaiškėjo, kad ukrainietės net turėjo kur kitur apsistoti, bet joms patiko miesto centre ir jos melavo šeimininkei. Išsiskyrimas nebuvo draugiškas.
Šios istorijos nepaneigia kitų pavyzdžių iš Briuselio, kai tik atvykę ukrainiečiai ne tik vaišino šeimininkus ukrainietiškais barščiais, padėjo buityje, bet ir skubėjo surasti vaikui mokyklą, pradėti savarankišką gyvenimą. Tačiau ne visi žmonės vienodi, ir tikėtis, kad visi ukrainiečiai bus „idealūs“ svečiai, besielgiantys pagal mūsų taisykles, amžinai dėkingi ir aršūs savo šalies patriotai, nesiūlyčiau.
Svarbiausia išdėstyti, išaiškinti taisykles, ypač jei priglaudėte pabėgėlius. T. y. kas ir kaip daroma ir ko nedaroma, kas yra nepriimtina.
Kalbant apie pabėgėlius iš Ukrainos (ir iš kitur, beje) reikia nepamiršti kelių aspektų.
Nors didelė dalis lietuvių supranta rusiškai, turėjo bendrą „laimingą“ sovietinę vaikystę, mentaliteto skirtumai išlieka dideli tiek dėl istorinių aplinkybių, tiek dėl to, kad mes per pastaruosius dešimtmečius gerokai labiau integravomės į Vakarus. Todėl netrukus išryškėja skirtingas supratimas apie tvarką, elgesį, taisykles ar tą patį vaikų auklėjimą bei priežiūrą.
Dar turime daug Homo sovieticus bruožų, tačiau dauguma ukrainiečių – dar daugiau, ypač atvykėliai iš provincijos. Dar sunkiau juos suprasti sovietinės patirties neturėjusiems vakariečiams.
Ukrainoje iki karo gyveno apie 40 mln. žmonių. Rašant šį komentarą Lietuva jau buvo priėmusi 47 tūkst. pabėgėlių, iš viso 5 mln. ukrainiečių dėl karo paliko tėvynę. Tarp jų yra visokių: ir intelektualų, nuoširdžių Ukrainos patriotų, bet ir tų, kurie nelabai domėjosi politika, visą gyvenimą kalbėjo rusiškai ir net žiūrėjo tas pačias rusiškas televizijas. Todėl jų požiūris į viso pasaulio aukštinamą Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį ir jo veiksmus išlieka kritiškas. Kita vertus, ar daug lietuvių, kurie nekritikuotų Lietuvos valdžios?
Nors skelbiama, kad į Ukrainą jau sugrįžta pabėgėliai, vis dėlto reiktų pripažinti, kad karui pasibaigus didelė dalis jų liks arba bent planuoja likti tiek Lietuvoje, tiek kitose ES šalyse. Mat čia didesnės perspektyvos tiek jiems, tiek jų vaikams, ypač jei Ukrainoje nepaliko artimųjų ir ko nors kito labai vertingo. Tuo labiau kad visi matome, kaip jų šalis buvo sugriauta agresoriaus, ir net pasibaigus karui gyvenimas į ankstesnes vėžes greitai tikrai negrįš. Ciniškai kalbant, nors Ukrainos transatlantinės perspektyvos miglotos, bent 5 mln. ukrainiečių jau gavo narystę ES ir NATO. Deja, bet kaip ir lietuvių emigracijos, taip šiuo atveju dalis jų tikrai nėra ir nebus Ukrainos pasididžiavimas, švelniai tariant.
*****susije*****
Kaip sušvelninti galimus paminėtų aspektų padarinius? Svarbiausia išdėstyti, išaiškinti taisykles, ypač jei priglaudėte pabėgėlius. T. y. kas ir kaip daroma ir ko nedaroma, kas yra nepriimtina. Tokį supažindinimą su savo šeimos, mūsų visuomenės taisyklėmis, pažiūromis tęsti nuolat, taip pat diskutuoti, o ne graužtis ar tiesiai šviesiai į akis rėžti, kad priglaudėme „užzombintus vatnikus“.
Būtina padėti jiems integruotis, perimti tam tikras vakarietiškas normas, kurias galėtų skleisti ir grįžę į Ukrainą, jei vis dėlto grįš. Ilgalaikėje perspektyvoje didžiausia grėsmė, jei susidarytų pabėgėlių getai, kurie liktų uždari, ten užsikonservuotų jų atsivežta Homo sovieticus kultūra ir „savi įstatymai“, kaip matome daugelyje Vakarų miestų, kuriuose įsikūrė pabėgėliai ar emigrantai ne tik iš buvusių sovietinių šalių, bet ir iš kitų pasaulio kraštų.
Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas
BEREKLAMOS:
