Karas Ukrainoje, pabėgėlių krizė, aukštos energijos išteklių kainos buvo dominuojančios temos 2022-aisiais – visiškai išstūmė koronaviruso pandemiją, dėmesį kausčiusią 2020 ir 2021 m. Žinoma, galima pajuokauti, kad svarbesnės temos buvo Vilniaus Kalėdų eglė-tortas ir vidutinio dydžio pūga, porą dienų paralyžiavusi pusę Lietuvos, ir dar per mažas užsienio reikalų Gabrieliaus Landsbergio megztinis, vilkėtas per susitikimą su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu.
Juokas juokais, tačiau tai, kad bent jau metų pabaigoje pradėjome vaduotis iš karo sukelto šoko, yra ženklas, kad imame susitaikyti su realybe. Išgyvenę pykčio ir nevilties stadijas galbūt jau galime įvertinti, kokias silpnąsias puses atskleidė šių krizių lavina ir ką galime padaryti, kad taptume stipresni.
Pradėkime nuo karo. Vakarų pasaulis į žadintuvo signalą nekreipė dėmesio po 2008-ųjų Rusijos įsiveržimo ir trumpo karo Sakartvele, nepabudo ir po Krymo aneksijos bei Donbaso okupacijos 2014 m. Atrodė, kad 298 žmonių gyvybę nusinešusi „Malaysia Airlines“ lėktuvo, skridusio MH17 maršrutu, katastrofa 2014-ųjų vidurvasarį taps sukrėtimu, pakeisiančiu Vakarų politikų požiūrį į Vladimiro Putino nusikaltimus. Netapo.
Kas nutiko, kad po 2022 m. vasario 24-osios Europa pateikė kietesnį atsaką, nei tikėjosi Kremliaus režimas ir, pripažinkime, nustebinusį daugelį Vakaruose? Visuomenės ir privataus verslo lyderystė, aiškiai parodžiusi, kad „gana yra gana“. Prekybininkams šluojant rusiškas ir baltarusiškas prekes iš lentynų ir garsiausioms bendrovėms vienai po kitos skelbiant apie pasitraukimą iš Rusijos rinkos, buvo sukeltas domino efektas, kuris dar kartą parodė, kaip svarbu, kad krizės atveju atsirastų kam pastumti pirmąjį kauliuką. Didvyriškas ukrainiečių priešinimasis yra įpareigojimas šitame kare dalyvauti iki galo ir nugalėti.
