Alfa.ltTies paradiniu įėjimu į NATO būstinę Briuselyje į dangų stiebiasi Aljanso vėliava, o aplink ją – 32 vėliavų stiebai – kiekvienai galingiausios gynybos organizacijos narei. Tačiau vienas jų vis dar be vėliavos. T. y. ten neplevėsuoja Švedijos geltonas skandinaviškas kryžius mėlyname fone. Vis dėlto šią savaitę, regis, įvyko lūžis.
Antradienį po dvidešimt mėnesių sudėtingų derybų, nelabai diplomatiškų pareiškimų ir eilinio populizmo Turkijos parlamentas pagaliau ratifikavo Švedijos narystę NATO. Iš pradžių tikėtasi, kad, skirtingai nei anksčiau priimtos kandidatės, Švedija (taip pat Suomija) neturėjo kelti didelių iššūkių: abi geopolitiškai labai svarbios, gynybos sektorius ir karinės pajėgos stiprios, vertybės puikiai atitinka Aljanso dvasią.
Vis dėlto ne visai tokiomis vertybėmis besivadovaujantis Turkijos sultonas pamatė puikią galimybę pasipelnyti: nuo Skandinavijoje besislapstančių politinių oponentų, kuriuos Ankara vadina teroristais, sutriuškinimo iki galimybės įsigyti ginkluotės iš JAV. Dar žibalo į ugnį vis papildavo su Kremliaus degtukais Korano ar to paties Recepo Tayyipo Erdoğano iškamšos deginimai bei, žinoma, vidiniai politiniai procesai. Na, bet visi supranta: turkai yra turkai – derėtis moka.
Iš pradžių tikėta, kad Švedija taps NATO nare kartu su Suomija pernai balandį. Tada kalbėta apie NATO lyderių susitikimą Vilniuje, galiausiai atėjo ir 2024-ieji, kai pagaliau turkai „nusileido“. Viešajame diskurse iš esmės kalbėta tik apie Turkiją ir jos pasipriešinimą Švedijos narystei, bet tuo pat metu dar viena NATO šalis neratifikavo jos narystės – Vengrija.
Tai, galima sakyti, rimta pergalė NATO valdant „Orbáno problemą“, o kartu puiki pamoka ES.
T. R. Erdoğanui nemeile demokratijai artimas V. Orbánas jokių specialių sąlygų nekėlė. Kartu vengrai net pažadėjo nebūti paskutiniai ar net dar prieš metus ratifikuoti Švedijos narystę. O galiausiai išėjo taip: Turkijos parlamentui ratifikavus susitarimą, V. Orbánas paskelbė dviprasmišką žinutę, jog kviečia Švedijos premjerą apsilankyti Vengrijoje „derėtis dėl Švedijos narystės NATO“.
Jei tai būtų nutikę svarstant kokį nors ES klausimą, tikriausiai nebūtų didelio netikėtumo. V. Orbánas jau daug metų garsėja kaip manipuliatorius, dėl kurio iki pat paskutinės akimirkos negali niekas būti tikras dėl nieko. Švedijos narystės NATO klausimas V. Orbánui įduoda galimybę mažų mažiausiai „gerinti savo pozicijas“ ES politinių žaidimų aikštelėje, ypač kai jo nepritarimas paramai Ukrainai, šantažas jau baigia išvesti iš kantrybės net ir kantriuosius eurokratus.
Tačiau dabar kalbama apie NATO. Kaip pastebėjo kai kurie apžvalgininkai, dabar ne tik ES, bet ir NATO pajautė, kad turi „Orbáno problemą“ – prokremlišką, antiliberalų partnerį, kuris, visų blogiausia, nelinkęs laikytis susitarimų.
Švedija, žinoma, dar vienam šantažui linkusi nepasiduoti ir atsakė V. Orbánui: ačiū, bet ne, nes juk ir derėtis nėra dėl ko – Vengrija jokių sąlygų iki šiol nekėlė.
Vis dėlto šį kartą V. Orbánui pritrūko drąsos arba nepritrūko išminties ir jis jau trečiadienį po pietų pranešė, kad paskambino NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui ir patvirtino, kad Vengrijos vyriausybė remia Švedijos narystę NATO. Taip pat pabrėžė, kad ragins Vengrijos parlamentą balsuoti už Švedijos narystę ir užbaigti ratifikavimo procedūrą pasitaikius pirmai galimybei.
Žinoma, V. Orbánas, prisidengęs parlamentu, dar turi šiokią tokią manevro laisvę, tačiau faktas – per 24 valandas pasikeitė pozicija nuo „derėtis dėl narsytės“ iki „ratifikuoti pasitaikius pirmai galimybei“. Tikėtina, kad jis suprato arba buvo per tas 24 valandas priverstas suprasti, ES praeinantys fokusai, su NATO sąjungininkais nebepraeis, todėl peržengti raudonos linijos neverta.
Tai galima sakyti rimta pergalė NATO valdant „Orbáno problemą“, o kartu puiki pamoka ES.
Evaldas Labanauskas – IQ biuro Briuselyje vadovas.
