Vytis SnarskisKarantinas yra labai rimtas renginys. Toks pat rimtas kaip Nekrošiaus spektakliai, Tarkovskio ir Bergmano filmai.
Lietuvoje nėra daug meno vartotojų, kurie galėtų nejudėdami, nenaršydami telefonų ir nekosčiodami išsėdėti šešetą valandų. Dauguma po gero pusvalandžio pradeda krebždėti aplink ieškodami kavos ir spragėsių. Koks dar Bergmanas – 90 procentų čiabuvių iki pusės neištvertų „Bulvarinio skaitalo“. Metų pabaigos karantininis fiasko įrodė, kad didumai tautiečių bet kokias sudėtingesnes schemas, instrukcijas, siužetus reikia adaptuoti.
Dar pavasarį pirmieji pasaulinių kinų viruso premjerų žiūrovai šaukte šaukė apie mirtiną pavojų, o Kaune tuo metu sėkmingai vyko tradicinė daugiatūkstantinė krepšinio reginio vėpsonė. Su svečiais iš epicentro – italais. Drąsi šalis, kai nereikia. Laimė, tąkart didžioji bėda mus aplenkė.
Dabar, kai reikalai darosi rimti, ir jau būtų pats laikas sugalvoti, ko griebtis, nes vardiniu pistoletu ginkluoto pono Verygos planas nesuveikė, aukščiausiuose valdžios ešelonuose darosi nežinia kas. Naujoji premjerė paskirta, o prezidentas su patarėjų komanda kruopščiai kvočia pretendentus į ministrus. Vieną dieną vieną kvočia. Kitą savaitę – penktą. Kažkurie neįtinka. Kurie? Paskelbs iki švenčių. Tada neįtikusius pakeis naujais kandidatais. Tada prezidentas juos dar pakamantinės. Aure – ir skiepų po Naujųjų metų sulauksim. O ko čia skubėti? Devynis kartus pamatuok, dešimtą praspirk. Gal paskiepyti kandidatai prezidentui bus labiau prie širdies? Mes mylim absurdo klasiką. „Belaukiant Godo“ mokam mintinai.
