Praėjusių metų pabaigoje Švietimo ir mokslo (dabar ir sporto) ministerijos pastatą okupavę mokytojai išvertė iš posto ministrę, supurtė Vyriausybę, nurėžė premjero Sauliaus Skvernelio reitingus ir pelnė visuomenės paramą.
Gali atrodyti, kad protestuotojai pasiekė pergalę, tačiau ji labiau simbolinė ir svarbi nebent jiems patiems. Blogiausio išvengė netgi Vyriausybės vadovas S. Skvernelis, skausmingai ir desperatiškai reagavęs į okupuotos ministerijos krizę bei pedagogų palaikymo mitingą. Laikinai švietimo sistemai vadovauti paskirtas susisiekimo ministras Rokas Masiulis sugebėjo abiem konflikto pusėms „išsaugoti veidą“, kad ir vieni, ir kiti ilgas švenčių dienas galėtų ramiai leisti namuose su šeimomis.
Tačiau žvelgiant iš esmės, šios valdžios imituojamos reformos ir mokytojų sukilimas yra visiškai beprasmiai. Per kraštus besiveržiąs emocijų garas, metaforiškai kalbant, išnaudotas garvežio švilpukui, visos švietimo sistemos traukinio net nepajudino iš vietos.
Ir nieko keisto, nes nei valdžios užmojai, nei pedagogų reikalavimai neturi nieko bendro su svarbiausiu švietimo sistemos objektu – mokiniu, ir švietimo sistemos tikslu – teikti jam didžiausią įmanomą naudą.
Kokius turi tikslus, kieno gina interesus tie, kurie atsakingi ir nuo kurių priklauso mokiniams teikiama nauda?
Mokytojai reikalauja didesnių atlyginimų. Juos galima suprasti. Iš tiesų, jie uždirba palyginti mažai, o kritikos neatlaikantis Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos (LVŽS) inicijuotas etatinio apmokėjimo chaosas tik padidino nelygybės jausmą tarp pedagogų, nuskriausdamas dirbančius daugiausia.
Valdančiosios daugumos svarbiausias ir kone vienintelis tikslas išsaugoti kaimo mokyklas, kurias įtakingiausias šalies politikas Ramūnas Karbauskis vadina kultūros židiniais, tėra menkai maskuojama politinė korupcija. Kad tuose židiniuose net pusėtinos kokybės vaikų lavinimu dažnai nekvepia, populistams politikams nerūpi – mokiniai rinkimuose nedalyvauja, bet balsuoja mokytojai ir tėvai, kurie atžaloms daromos žalos galbūt net nesuvokia. Tie, kas suvokia, dar sovietmečiu pasirūpindavo, kad vaikai lankytų ne artimiausią kaime, bet didesniame miestelyje ar rajono centre esančią mokyklą.
Per kraštus besiveržiąs emocijų garas, metaforiškai kalbant, išnaudotas garvežio švilpukui, visos švietimo sistemos traukinio net nepajudino iš vietos.
Ironiška, kad prieš metus pompastiškai pristatytoje idėjoje Lietuvai „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ akcentuojami orūs atlyginimai, moderni pedagogų ruošimo ir tobulinimosi sistema, kūrybiška darbo aplinka, bet... nė žodžio apie mokinius ir pokyčių naudą jiems.
Nesunku rasti paaiškinimų, kodėl švietimo sistema nesisuka apie mokinius, ir jų yra ne vienas. Politikai yra bailūs, todėl jau trečią dešimtmetį atidėlioja reformas, ypač srityse, kurios liečia didžiąją visuomenės dalį – švietimas, jokios abejonės, per mokytojus, mokinius ir jų tėvus paveikia kiekvieną. Savivaldybių politikams mokyklos reiškia svarbius administracinius resursus, užuovėją bendražygiams bei viešuosius pirkimus, tad iniciatyvos imtis pertvarkų galima tikėti tik iš novatoriškų vietos lyderių. Tokių nėra daug.
Visuomenės grupių atskirtis, apie kurią taip mėgsta kalbėti visų spalvų politikai, švietimo sistemoje yra itin akivaizdi, skausminga ir baudžia visus. Vargingų šeimų vaikai dažniausiai gauna prastesnes švietimo paslaugas ir dar vaikystėje stumiami į skurdo spąstus. Turtingesni, nepaisant kas mėnesį valstybei mokamų mokesčių, papildomai išleidžia milžiniškas sumas geresniam vaikų išsilavinimui. Net ir pasiturinčioms šeimoms kokybiško vaikų lavinimo kaina yra sunkiai pakeliama – privačios mokyklos brangios, valstybinio švietimo sistemos spragas dažnai lopo korepetitoriai, o tėvų finansų siurbimo schemos pasireiškia nuo rinkliavų mokyklose iki leidyklų manipuliacijų pratybomis.
Vis dėlto atsakomybė dėl švietimo sistemos pelkės tenka ne tik LVŽS, bet ir visoms kitoms valdžioje buvusioms partijoms, kurioms švietimas, kaip ir kultūra, buvos podukros vietoje. Iš posto išversta Jurgita Petrauskienė buvo pernelyg silpna ir pažeidžiama tokioms pareigoms, tačiau toli gražu ne pati blogiausia ministrė – pakanka prisiminti jos pirmtakę Audronę Pitrėnienę.
Tai ne tik atskirų personalijų, bet viso politinio elito mentaliteto problema. Nes vykdyti valstybės duotą įsipareigojimą visiems piliečiams suteikti kokybišką išsilavinimą politikai iki šiol nėra subrendę. Trečdalis milijono jaunųjų piliečių neturi jokios garantijos, kad ši šalis apgins pamatines jų teises. Nors būtent jie, tarsi valstybės apleisti našlaičiai, yra dūstančios švietimo sistemos tikrosios aukos. Mokytojai pakilo ginti savo interesų. Bet kas išdrįs apginti vaikus?
Ovidijus Lukošius yra Alfa.lt ir IQ vyriausiasis redaktorius
