Nors Vilnių ir Kabulą skiria daugiau nei 5 tūkst. kilometrų, emocijų gijos Lietuvą ir Afganistaną siejo labiau nei su bet kuria kita valstybe į rytus ar pietus už Europos ribų.
Tai visų pirma lėmė Sovietų Sąjungos invazija į šią šalį 1979 m. ir dešimtmetį Lietuvos šeimas kausčiusi baimė, kad į okupacinę sovietų kariuomenę paimti jų sūnūs bus pasiųsti į karą. Iš jo 97 grįžo cinko karstuose.
Amerikiečių invazija į Afganistaną po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuolių Niujorke ir Vašingtone įtraukė ir Lietuvą, tačiau šįkart savanoriškai, siekiant pabrėžti solidarumą su svarbiausiomis saugumo sąjungininkėmis. Tai kainavo kario gyvybę, tačiau Lietuvai pelnė patikimos, globaliai mąstančios ir veikiančios valstybės reputaciją.
Chaotiškas ir kiek desperatiškas JAV ir sąjungininkų pasitraukimas suteikė malonumo ne tik šalies ir Kabulo kontrolę žaibiškai perėmusiems talibams, bet ir Rusijos, Kinijos bei kitiems autokratiniams režimams. Vakarams tai buvo skaudus pažeminimas, ir nenuostabu, kad ir Lietuvoje jis buvo priimtas asmeniškai.
Tai ne pirmas smūgis, kurį patiria demokratijos idėjas skleidžiantys liberalūs Vakarai.
Liberaliai demokratijai taip pat kyla grėsmių ir pavojų. Tik jie pirmiausia kaupiasi gerovės išlepintų piliečių galvose, kuriose neretai apsigyvena įkyrus ir žiaurus talibas.
Prieš dešimtmetį entuziastingai sutiktas Arabų pavasaris neatnešė nei taikos, nei stabilumo, nei demokratijos milijonams arabų Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Libija iki šiol apimta chaoso. Žiauraus pilietinio karo sugriauta Sirija tebevaldoma tirono. Šios šalys, taip pat Jemenas tapo regioninių galių, tokių kaip Turkija, Saudo Arabija, Iranas, Rusija, įtakos ringu ir karo žaidimų aikštele. Civilizacijos lopšiu buvęs pasaulio regionas dabar yra žmonijos vėžys, kurio metastazės pasiekia ir Europą. Jas pajuto ir Lietuva, prie kurios sienų, ne be Rusijos ir Baltarusijos specialiųjų tarnybų pagalbos, tebeplūsta pabėgėliai daugiausia iš Irako ir kitų Artimųjų Rytų, taip pat Afrikos ir Azijos šalių.
Šiame pasaulio nelaimių ir nužmogėjimo chore nuo šiol garsiausiai skambės Afganistanas, Talibano režimo vos per kelias savaites nublokštas į viduramžius, kai žmonėms viešai vykdomos egzekucijos, kapojamos rankos, mergaitėms draudžiama mokytis, o moterys tampa archajiškų tradicijų vergėmis. Afganistaną užgula ir didžiulės ekonominės problemos: nyksta verslai, senka Vakarų pagalba, sunkiai per dvidešimtmetį pasiekta pažanga nubraukta per vieną dieną. Afganistanas dar ilgai bus kasdieniu priekaištu laisvajam pasauliui.
Ar tai reiškia, kad, pasaulio diktatorių ir vietos radikalų džiaugsmui, liberali, pagarba žmogaus teisėms ir laisvąja rinka grįsta demokratijos idėja išsisėmė?
Tikrai ne.
Liberalios demokratinės šalys yra nepalyginti turtingesnės, jose žmonės gyvena ilgiau.
Demokratijos lengviau susitvarko su krizėmis, kaip parodė ir COVID-19 pandemija. Geriausiai sekėsi toms tvarioms demokratinėms šalims (Norvegijai, Naujajai Zelandijai, Islandijai), kuriose piliečių ir valstybės santykiai grįsti pasitikėjimu ir atsakomybe, kurios pastaruosius dešimtmečius buvo pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms smaigalyje. Protestai Europos sostinių gatvėse gali sudaryti kitokį įspūdį, bet niekuo nerizikuojant reikšti nepasitenkinimą valdžia – pagrįstą ar ne – irgi yra demokratinių šalių piliečių privilegija.
Pagaliau, kad ir kiek būtų besižavinčių Rusija ar esą efektyviai besitvarkančia Kinija, nei JAV, nei ES piliečiai į šias valstybes neemigruoja. Ne tik karų ir skurdo nualintų šalių gyventojai, bet ir autokratinių režimų grietinėlė veržiasi į Europą – vieni ieško užuovėjos, kiti nori pasimėgauti visais laisvo pasaulio malonumais.
Tačiau tai nereiškia, kad liberaliai demokratijai nekyla grėsmių ir pavojų. Tik jie pirmiausia kaupiasi gerovės išlepintų piliečių galvose, kuriose neretai apsigyvena įkyrus ir žiaurus talibas.
Taip pat Lietuvoje.
Prezidentas Gitanas Nausėda, po vizitų užsienyje nusimetęs vakarietiško lyderio kaukę, tampa visų žmonių teisių nesugebančiu gerbti archajiškų tradicijų gynėju, kartu su kai kuriais Katalikų bažnyčios hierarchais mojuojančiu manipuliacijų kalaviju.
Ir taip retos Seimo ir Vyriausybės liberalų gretos dar labiau išskysta, kai pabėgėlių krizė vertinama tik kaip hibridinis karas, napalmu išdeginęs paskutinius empatijos likučius, net kai niekieno žemėje nuo šalčio miršta žmonės.
Viduramžiška tamsa apėmusi ir vis dar didelę visuomenės dalį, kuriai diriguoja populistinės opozicijos atstovai. Apakinti sąmokslo apie koronavirusą ir skiepus teorijų, jie už savą tiesą linkę sumokėti žmonių gyvybe. Dažniausiai kitų, bet ir savo. Niekinti gyvybę – tai irgi taip talibiška.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.
BEREKLAMOS:
