Vienas įtakingiausių šių laikų mąstytojų ir Lietuvoje graibstomų knygų autorius, Izraelio istorikas Yuvalis Noah Harari perspėja susiviliojusius valdžios teikiama galia: „Kai jūsų rankose plaktukas, visa kas atrodo kaip vinys; o kai jūsų rankose valdžia, visa kas atrodo kaip kvietimas kišti nosį.“ Lietuvos politikai turėtų šiuos žodžius išsikalti akmenyje.
Tarptautiniame tyrime „Nanny State Index“, matuojančiame, kiek skirtingų šalių valdžios kontroliuoja žmonių gyvenimus maisto, gėrimų ir tabako vartojimo bei prekybos srityse, Lietuva – jau antra pagal kontrolės mastą ES. Pagal valdžios kontrolės ir reguliavimo smulkmeniškumą šiose srityse mus lenkia tik Suomija, kitame „laisvės skalės“ gale – Vokietija. Įvedamų draudimų tempas mūsų šalyje milžiniškas – dar prieš dvejus metus šiame reitinge buvome aštunti.
Kiek įvairiausių priemonių siekdama „atvesti žmones į protą“ – priversti gyventi pagal jos pačios supratimą – imasi valdžia. Pagal jos nurodymą iš žurnalų plėšyti lapai, kavinėje pradėto gerti butelio vyno nebegalime pasiimti namo, iš parduotuvių lentynų netrukus bus pašalintos Houmerio Simpsono, rankoje spaudžiančio „Duff“ alaus skardinę, žaislinės figūrėlės. Toks pat likimas, matyt, laukia ir Barbės virtuvėlės – juk rožinis limonadas ir alus parduodami vienodoje aliuminio taroje. O ir dėl limonado kažin ar reikėtų leisti spręsti patiems tėvams, jau kilnoja antakius reguliavimų mėgėjai. Juk nesveika.
Bėda ta, kad nuo reguliavimų dažniausiai nei mes, nei mūsų vaikai sveikesni netampame. Jei manome, jog „valstybė auklė“ jau pasirūpino, kad limonadai būtų saldūs „tik tiek, kiek reikia“, vargu ar skaitysime jų etiketes ir suksime galvą, ar cukrus yra didesnė blogybė už dirbtinį saldiklį. Ką jau kalbėti apie margarino ir sviesto dilemą – šią garantuotai galima palikti profesionalams, naiviai tikintis, kad visi kiti riebalai lentynose – jei ir ne „vaistas nuo visų ligų“, tai bent jau arti to.
Ar sveikesnė mūsų visuomenė, kai butelį vyno sekmadienį galima nusipirkti tik prieš prasidedant vėlyviesiems pusryčiams, o jiems pasibaigus parduotuvių skyriai stovi tušti, apjuosti geltonomis juostomis it nusikaltimo vietos? O kultūringesnė? Kai penktadienį be penkių minučių aštuntą vakaro dar nė kostiumo nusivilkti nespėjęs darboholikas stoja į žvilgsnių mūšį su eilės „teisuoliu“ įrodinėdamas, kad jis visgi darboholikas, o ne alkoholikas. „Nenumirs neišgėręs to mažo alaus“, – po nosimi piktdžiugiškai murma teisuolis, užkardęs štai tokį „antisocialinį“ aktą. Ir išties – nenumirs. Bet ar jausis normalios vakarietiškos valstybės piliečiu?
„Pasitikėti negalima reguliuoti“ – kur turi būti kablelis? Ar žmogus sugebės pats nuspręsti, kas jam geriausia? Ar susitars su vaikais, bendradarbiais ir kaimynais? Ar susipras nerūkyti darželio teritorijoje, jei neįsigalios valdiškas draudimas? Ar sudrausmins taip besielgiantį? Ar sutars su darbdaviu dėl laisvadienių ir atostogų? O gal „varys“ be poilsio ištisus dešimtmečius.
Tuo abejojanti valdžia nuo kitų metų turizmo sezono laikotarpiu draus kokteilius nestacionariose lauko kavinėse, paplūdimiuose ir paviljonuose. Ar kada galėjote pagalvoti, kad lauko kavinėje negalėsite užsisakyti savo mėgstamo gėrimo? Jau linksi Seimo galvos ir svarstydamos kitą sveikatos apsaugos ministro siūlymą – liepti slėpti cigarečių pakelius parduotuvėse (nesvarbu, kad jie jau dabar papuošti baisiausiais paveikslėliais). Taip esą kovos su vaikų rūkymu. Ir nesvarbu, kad ir dabar cigaretes jiems parduoti uždrausta. Kam stengtis, kad galiotų egzistuojantys draudimai, jei gali prikurpti naujų ir taip imituoti darbą.
Būsime pirmosios kregždės pradėdami savąją parodomąją kovą su alkoholiu, sakė politikai. Pamatysite, uždrausime tą, aną, pakelsime akcizus, ir mūsų pavyzdžiu paseks kaimynės. Ką turime? Kaimynės priima priešingus sprendimus – akcizai Estijoje, Latvijoje smarkiai mažinami. O mūsų valdžia toliau griežtins tai, kas uždrausta, ir draus tai, kas jau sugriežtinta. Šiaurės Atėnuose demokratijos ir vyno rasti bus vis sunkiau.
Jei netikime „užsienio pranašais“, gal patikėkime savaisiais. Nors didžiausia vidurvasario naujiena, kad mūsų šalies „Baltuosiuose rūmuose“ įsikūrė naujas šeimininkas, juose dar skamba ir Dalios Grybauskaitės žodžių aidas. Kadenciją baigusios prezidentės paskutiniame metiniame pranešime, matyt, neatsitiktinai bene pagrindinis akcentas buvo tijūno bizūnas ir jo santykis su laisva ir darnia visuomene, o laisvė iš visų išvardytų vertybių pagal paminėjimų skaičių išsiveržė į pirmą vietą.
Nurodymai, ką valgyti, kada gerti, su kuo susitikinėti, dar niekada nebuvo taip paplitę mūsų asmeniniame gyvenime. Kur riba?
Ieva Valeškaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė
