Jungtinėje Karalystėje įsikūręs CERB (Centre for Economics and Business Research) prognozuoja, kad 2030 m. Kinija aplenks JAV ir taps didžiausia pasaulyje ekonomine galybe. Kinijos politinė vadovybė turi tikslą iki maždaug 2050 m. pasiekti, kad šalies karinės pajėgos būtų galingiausios pasaulyje. Beveik niekas neabejoja, kad artimiausiais dešimtmečiais Kinija bus viena iš kelių įtakingiausių, gal net lemiamų tarptautinės politinės arenos žaidėjų, aktyviai dalyvaujančių kuriant naują pasaulio tvarką.
Turint galvoje daugeliui akivaizdų Kinijos virsmą pasaulyje dominuojančia supervalstybe, Lietuvos politinių lyderių sprendimas atidaryti Taivaniečių atstovybę Lietuvoje yra labai įdomus politinis ėjimas. Viena vertus, jis idealiai atitinka seną, iki šiol nevienareikšmiškai dėl racionalaus pagrįstumo stokos vertinamą Lietuvos strateginio marketingo koncepciją „Lietuva – drąsi šalis“. Kita vertus, kai kam šis sprendimas gali atrodyti neišmintingas ar net prieštaraujantis nacionaliniams interesams, ypač susijusiems su šalies ir jos gyventojų ekonominės gerovės užtikrinimu (gamybos ir prekybos skatinimu, užsienio investicijų pritraukimu bei kitomis susijusiomis iniciatyvomis).
Kaip ten bebūtų, tikėtis, kad, kaip mano Vyriausybės atstovai, santykių normalizavimas turi prasidėti Pekine nedarant jokių atsitraukimo žingsnių Vilniuje, yra iš tikrųjų drąsu. Nes Lietuva bent kol kas realiai atrodo kaip vienas lauke karys.
Faktas, kad daug didesnės ir galingesnės pasaulio valstybės vengia atvirai konfliktuoti su Kinija Pekinui jautriais klausimais, taip pat ir dėl Taivano. Net Europos Sąjunga (ES) neskuba aktyviai solidariai paremti Lietuvos, bandančios atremti Kinijos politinį, diplomatinį ir ekonominį spaudimą. Britų verslo leidinys „Financial Times“ neseniai paskelbė, kad santykių su Kinija gadinti nenorinčių Jungtinių Amerikos Valstijų diplomatai esą ragina užsienio politikos formuotojus Vilniuje pirmiesiems žengti žingsnius, mažinančius santykiuose su Kinija šiuo metu tvyrančią įtampą.
Įdomu, kas ir kaip Lietuvoje įvertino sprendimo atidaryti Taivaniečių atstovybę Vilniuje galimą naudą ir potencialią žalą. Norisi tikėti, kad tokio svarbaus ir ilgalaikes pasekmes turinčio sprendimo rizika vis dėlto buvo preciziškai įvertinta bei tinkamai apskaičiuota. Galbūt jau artimiausiu metu to gerai pasverto sprendimo nauda taps akivaizdi ne tik Lietuvos verslo atstovams, bet ir paprastiems piliečiams. Tada Lietuvos vertybinės užsienio politikos kritikai turėtų viešai pripažinti šios politinės šachmatų partijos iniciatorių genialumą.
Kol kas, ypač artėjant 2022 m. Pekino žiemos olimpinėms žaidynėms, vertėtų atkreipti dėmesį į Prancūzijos gynybos ministerijos analitinio centro IRSEM (Institut de Recherche Stratégique de l'Ecole Militaire) atstovų Paulo Charono ir Jeano-Baptiste'o Jeangène Vilmerio atliktą tyrimą dėl Kinijos įtakos operacijų. Gali būti, kad įtampai Lietuvos ir Kinijos santykiuose nemažėjant dalį tų specialiųjų operacijų teks patirti Lietuvai ir jos atstovams. Todėl minėto prancūzų centro įžvalgos vertos dėmesio.
IRSEM atstovai pastebi, kad Kinijos įtakos operacijos vis labiau primena Vakarų šalims geriau žinomas ir daug metų vykdomas Rusijos įtakos operacijas. Teigiama, kad pastaraisiais metais Kinija, siekdama geriau apginti savo interesus (dažnai neatskiriamus nuo Kinijos komunistų partijos lyderių interesų), linkusi veikti aktyviau ir agresyviau. Tam tikrose operacijose Kinija gali aktyviai naudoti savo žvalgybos agentus, susijusius asmenis ir organizacijas.
Kinijos „aktyvios priemonės“ šalies užsienio ir saugumo politikai paremti gali būti dezinformacijos platinimas, sabotažas, tam tikrų asmenų ar organizacijų reputacijos griovimas, provokacijos, „false-flag“ operacijos, dar vadinamos operacijomis su netikra vėliava, taikiniu pasirinktos visuomenės skaldymas, Kinijai lojalių asmenų ar organizacijų tinklo pasirinktoje užsienio valstybėje kūrimas, bandymai įvairiomis priemonėmis paveikti užsienio šalių vidinius politinius procesus, taip pat rinkimų rezultatus.
Suprantama, kad visoms specialiosioms operacijoms planuoti ir sėkmingai taikyti atitinkamas priemones itin svarbus tampa duomenų ir informacijos rinkimas. Ne veltui artėjant 2022 m. Pekino žiemos olimpinėms žaidynėms Vakarų šalių sportininkai ir kiti į žaidynes vykstantys asmenys perspėjami dėl galimo skaitmeninio šnipinėjimo, pasinaudojant fizine ar logine prieiga prie atsivežtų telefonų bei nešiojamųjų kompiuterių.
Kinijos įtakos operacijas analizavę IRSEM atstovai pabrėžia, kad Pekinas, siekdamas realizuoti savo tikslus, prioritetą teikia švelniems įtakos instrumentams ir neprievartiniams veiksmams. Tačiau jiems nepasiteisinus, t. y. nepasiekus norimo rezultato, pasitelkiamos makiaveliškos priemonės su tam tikrais prievartos elementais. Tokio veikimo pavyzdys galėtų būti 2019 m. rugpjūčio 23 d. incidentas Vilniaus Katedros aikštėje, kai grupė Kinijos valdančiojo režimo rėmėjų, greičiausiai veikdami tikslingai ir pagal iš anksto suderintą planą, įsivėlė į konfliktą su paramą Honkongui reiškusiais Lietuvos aktyvistais.
Lietuvos lyderiams toliau tvirtai ginant savo sprendimą dėl Taivaniečių atstovybės Vilniuje atidarymo egzistuoja didelė tikimybė, kad Kinija pereis prie agresyvesnių įtakos operacijų. Tai daryti Kiniją netiesiogiai gali skatinti ES ir didžiųjų Vakarų valstybių aiškios veiksmingos paramos Lietuvai konflikte Taivano klausimu nebuvimas; visomis priemonėmis didinti savo įtaką posovietinėje erdvėje siekiantis ir galbūt dėl karinių veiksmų Ukrainoje jau apsisprendęs Kremlius.
E. Gailiūnas – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto absolventas, besidomintis įvairiais saugumo ir užsienio politikos klausimais. Išdėstytos mintys neatspindi autoriaus buvusių ar esamų darbdavių pozicijų.
