Meniu
Prenumerata

pirmadienis, gegužės 20 d.


KOMENTARAS
Toksiška Rusijos politika pasiekė virimo ribą
Edwardas Lucasas
Martynas Ambrazas/ELTA
E. Lucasas.

Įsivaizduokite puikių ryšių turintį, grubiai kalbantį virtuvės šefą – galbūt Gordoną Ramsay – kurio veikla driekiasi nuo restoranų apsaugos iki vyriausybinių sutarčių. Šios pelningos šalutinės veiklos sritys prasideda nuo asmens sargybinių, išsiplečia iki nešvarių triukų paslaugų ir galiausiai apima visą samdinių legioną. Iš pradžių vyriausybė mano, kad šis valgiaraštis yra patrauklus, bet vėliau santykiai apkarsta. Po kelis mėnesius trukusių bjaurių išpuolių prieš Gynybos ministeriją mūsų herojus paskelbia apie smarkiai ginkluotą „laisvės žygį“ į Vaitholą. Apima panika, bet pusiaukelėje jis atsisako savo plano ir pabėga į Airiją.

Koks nors scenarijaus autorius nesiryžtų siūlyti tokios siužeto linijos net ir pačiame įmantriausiame politiniame trileryje. Tačiau maždaug taip ir nutiko Rusijoje. Jevgenijus Prigožinas, buvęs dešrainių pardavėjas, turintis privačią kariuomenę, šeštadienį, regis, buvo prie pat Maskvos užėmimo ribos. Tačiau paskutinę minutę jis apsigalvojo ir paliko savo bauginančias „Wagner“ grupės pajėgas įstrigusias ir įpykusias.

Tai neabejotinai palieka intrigą prieš kitą Rusijos politinės dramos dalį. Ar visa tai buvo gudrybė, siekiant išaiškinti elito nelojalumą? Ar J. Prigožinas sulaukė pažadų dėl nusirisiančių galvų, ar jį paliko numanomi rėmėjai Maskvoje? Ar dabar jis pasmerktas, ar rengia naują sąmokslą? Ar iš tiesų sandoris buvo įmanomas dėl pompastiškojo autoritarinio Baltarusijos lyderio Aliaksandro Lukašenkos? Tokių klausimų yra daugybė.

Trūkstant atsakymų, komentatoriai nepaliko nepaminėtos nė vienos klišės apie Rusiją. Winstono Churchillio metafora apie šunis, besikaunančius po kilimu, čia yra daugiau nei tinkama, kaip ir jo panašus nusistovėjęs aforizmas, kad ši šalis yra „mįslė, įvilkta į paslaptį, kuri pateikta dar didesnėje mįslėje“. Pagrindinė pamoka, kurią gavau per keturis dešimtmečius aiškindamasis sovietinius, o vėliau Rusijos reikalus, yra nesujungti taškų per anksti. Kai kurie taškai yra kituose paveiksluose. Daugelis jų vis dar nematomi.

Moraliniai kompasai taip pat sukasi. Kad ir kaip nemėgstame V. Putino, jis neužmušinėja savo priešų kūju ir tuo nesigiria, kaip mėgsta J. Prigožinas. Kraujo ištroškusios „Wagner“ padugnės vykdo žvėriškus, net pagal Rusijos standartus, karo nusikaltimus. Mūsų priešo priešas gali būti tiesiog kitas priešas. Taip pat turėtume nuolankiai vertinti savo gebėjimą lemti įvykius Rusijoje. Per trisdešimt su viršum metų beveik kiekviena intervencija buvo nesėkminga arba, dar blogiau, turėjusi atvirkštinį efektą.

Belaukiant tolesnių siužeto vingių, kol kas pirmoji pamoka yra ta, kad mūsų požiūris į V. Putiną yra atgyvenęs. Rusijos lyderio galia remiasi jo kompetencijos ir ryžtingumo reputacija. Pastaruoju metu ši reputacija atrodo susvyravusi, ir net baili valstybinė žiniasklaida leido sau kritikos gaidelių. Niekas nemano, kad karas vyksta gerai; ginčijamasi tik dėl to, ką kaltinti. Kaltininkų yra įvairių – nuo NATO iki korupcijos kariuomenėje ir, kas V. Putinui pavojinga, aukščiausio lygio vadovų nekompetencijos.

Naujausi akibrokštai dar labiau pablogino jo įvaizdį. Kaip garsiosios FSB saugumo tarnybos nesugebėjo to pastebėti ir užkirsti tam kelio? Maskviečiai nepamirš nerimą keliančio karių ir kelių užkardų vaizdo. Pagrindinis V. Putino eros paradoksas tas, kad jo populiarumas savaime sustiprėja. Valdžios suvokimas kuria tikrovę. Rezultatas yra įspūdingas, bet trapus. Rostovo prie Dono gyventojai sveikino „Wagner“ pajėgas, kai jos užėmė šį miestą. Ką jie sveikins kitą kartą?

Rusijos lyderis galėjo pasinaudoti šiuo momentu ir atkurti savo autoritetą. Tačiau jis atrodė labiau nei paprastai atitolęs. Dėl gandų, kad pabėgo į užmiesčio bunkerį, jis atrodo kaip bailys. Kitą smūgį sudavė tariami sąjungininkai. Namuose mažai kas stojo jo pusėn. Užsienyje Kinija tylėjo it akmuo. Kazachstanas ir Iranas teigė, kad perversmas yra Rusijos vidaus reikalas. Baltarusija, paneigdama savo, kaip Rusijos marionetinės valstybės, įvaizdį, prisiėmė nuopelnus už V. Putino netvarkos sutvarkymą.

Tačiau neskubėkite pirkti spragėsių. Sužeistas V. Putinas gali būti dar nepastovesnis ir pratrūkti namuose ar užsienyje. Privačios kariuomenės dar labiau išaugs. Labiausiai tikėtina, kad – su V. Putinu ar be jo – bus daugiau netvarkos. Sovietinio stiliaus skilimas pagal teritorines ribas mažai tikėtinas. Labiau įmanoma, kad nesutars klanai, saugosiantys savo turtą ir bandysiantys atimti jį iš konkurentų. Kova vyksta režimo viduje, o ne prieš jį.

Rusijos kaimynės mano, kad šis nuosmukis yra ir tikėtinas, ir vienas iš mažiausiai blogų variantų. Ankstesni 1917 ir 1991 metų neramumai atnešė joms nepriklausomybę. Tačiau jos pastebi, kad jų didesnės ir turtingesnės sąjungininkės mano kitaip. Svarbiausia – stabilumas: silpna, chaotiška Rusija gali visiškai pasinerti į Kinijos orbitą, patekti į visišką ekstremistų valdžią arba suskilti, leisdama branduoliniams ginklams ir technologijoms patekti į teroristų, karo vadų ir piktavališkų valstybių rankas.

Šie nuogąstavimai yra perdėti. Tačiau visi jie yra bet kurio Rusijos lyderio derybinės kortos. Jos gerai veikė praeityje, kai Michailas Gorbačiovas, o paskui – Borisas Jelcinas nuolat kurstė chaoso ar fašizmo baimes, kad gautų Vakarų finansinę ir politinę paramą. Rizikuojame vėl daryti tas pačias klaidas, savo geopolitiką grįsdami maksima „laikykis arčiau auklės, jei bijai kažko blogesnio“.

Tačiau kol kas turėtume bent jau pasidžiaugti džiugiomis naujienomis sunkiai spaudžiamai Ukrainai. Labai abejoju originalia teorija, kad visas šis sąmyšis buvo surežisuotas siekiant suvilioti Kyjivo vadus panaudoti per daug pajėgų pradėtam kontrpuolimui. Pagrindinis praktinis to poveikis buvo Rusijos gynybos susilpnėjimas. Didžiausia viltis dėl greitos ir palankios karo baigties yra ta, kad karinės nesėkmės ir politiniai sukrėtimai Maskvoje sustiprins vienas kitą. Netvarka šalies viduje žlugdo kovinę dvasią fronte. Daugėjant dezertyravimo, maišto ir pasidavimo atvejų, sprendimų priėmėjai blaškosi, o puvėsiai plinta. Galbūt tikimybė, kad taip nutiks, ir nedidelė, bet ji ką tik padidėjo. Taip žiūrint, kuo blogiau Rusijoje, tuo geriau.

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

2023 06 27 12:18
Spausdinti