Nepagalvokit, kad vėlyvas amžius taip trinktelėjo, jog gero valgio reporteris išplaukė į jūrą žuvų. Pamatysit – priešingai. Seni draugai Vašingtone iki šiolei primena senus juokus. Galiu pakartoti vieną patarimą, kur reikia rinktis gyvenamąją vietą Amerikos sostinėje: kuo toliau nuo Vašingtono... ir tada tą atstumą padauginti iš dviejų. Rusijoje ir rusų kultūros šalyse, kur sostinė yra vienintelė gyventi verta vieta, šie juokai nesuprantami.

Bet galbūt kas nors supras Lietuvoje: kuo toliau nuo kranto – vadinasi, kuo toliau nuo jūros ir nuo poilsiautojų valgymo kultūros, kurią jau keliuose įžvalgiuose komentaruose 15min.lt aprašė Paulius Jurkevičius. Elitinio kurorto cepelinų valgytojai tikrai spalvingai nupiešti. Tačiau tai, kas tinka Jupiteriui, nepridera jaučiui. Yra Lietuvoje vietų, kur verta pabandyti. Visa tai aiškinau juodaakei merginai, kurios grakšti eisena atvedė mane į Kalvarijos „Trobius“. Ten atskirame sename, arba perstatytame it būtų senas, name įkurdintas solidus restoranas, kuriame, be trijų europietiškais tautiniais drabužiais aprengtų padavėjų, daugiau nieko nebuvo. Javapjūtės įkarštyje tai nestebino, nes darbščiųjų suvalkiečių linksmybėms dar nebuvo išmušusi valanda, o aplinkinėse lygumose kaip ir nėra poilsiautojų sodybų – iš kur tie lankytojai. Svarbiausioje ir atgimimo laukiančioje Kalvarijos aikštėje, šalia bažnyčios, kur senais laikais turėjo spiestis krautuvių ir karčiamų gausa, dabar solidžiai išsiskiria vienintelė užeiga. Ačiū Dievui ir už tai. Lyg kokie blaivios tvirtybės simboliai prieš mus styrojo „Norte“ vandens buteliukai (parduodami po 70 centų, atskirai nurodyta: dar 10 – už buteliuką...), o akys klaidžiojo nepriekaištingame valgiaraštyje, prie kurio patiekalų dar nebuvo nurodytos kalorijos, bet jau išvardyti galimi alergenai. Nepaisant metų skirtumo, užstalės suartėjimas buvo sutvirtintas salotų su ančiuviais (2,9 euro) pasirinkimu. Lyg Viduržemio jūros pakrantėje. Kai turi begalę laiko ir ne ką mažiau lūkesčių, salotų skanavimas yra tikra dovana. Salotiniame fone žalios pupelių ankštys, kekinių pomidorėlių skiltelės ir šventai baltai geltonas virtas kiaušinis. Nepagailėta ančiuvių karštadieniui. Atsargus saldžiarūgštis padažas su saikingu žiupsniu garstyčių grūdelių – visa tai garbingos šviežumos formos. Nepriekaištinga ir beveik netikėta, kone unisonu šypsojomės pro vandens skaistybę. Toliau viskas klostėsi pagal senovines taisykles. Ji atsisakė daugiau valgių ir privertė mane valdyti savo akis bei gelbėti apetitą. Paprašiau dienos sriubos – bulvienės su paukštienos trupiniais ir ryžiais (90 centų). O tada padariau tai, kas kilstelėjo bent keturis antakius: prasiveržiau pro gausias kiaulienos ir paukštienos pagundas (iki 6,5 euro brangiausias patiekalas), suvaldžiau lašišos ir uoto vaizduotę ir užsisakiau cepelinų su grietine ir spirgučiais (3,9 euro). Lyg tas Jurkevičiaus Nidos reportažo herojus su žavia brunete užstalėje. Bet patikėkite, nėra geresnės vietos suvalkietiškų cepelinų skoniui ir kvapui patikrinti. Ir dar taip toli nuo kranto. Sriuba pratęsė salotų istoriją ir savo aromatą pagardino juodaakės lūpomis: gundžiau ragauti, ir man sekėsi. Paprastumas be apsimetimo yra „Trobių“ bruožas, abu dėl to sutarėm. Vištienos viralas buvo toks, kad atrodė, jog kokia gelsva naminė višta įmerkė savo šlaunį. Šviežio sultinio aromatas įtikino sveiko ūkininko argumentais. Virtuvė be kompleksų, vos jaučiami prieskoniai, kurie čia nenaudojami it maskuojantis tinklas Suvalkų koridoriaus gynimo pratybose. Bet jei karininkija būtų čion užklydusi – visi būtume saugiau miegoję. Cepelinai. Kaip juos išgelbėti nuo banalybės? Ar apskritai gerame restorane įmanomas toks lietuviškas patiekalas, kuris, be turistinių pareigų, turėtų neabejotinai vertinamų gastronominių ypatybių? Štai užstalės Hamleto klausimas, privertęs mano bendrakeleivę ragauti, šypsotis, replikuoti dėl visokių vakaro ir gyvenimo pasekmių. Galima cepelinus ragauti tik ypatingomis progomis, praktikavau gynybos veiksmus tuo metu, kai ji dienos karštį vėsino mineralinio vandens lašu. Suvalkiečiai yra sąžiningi lietuviai, nes padavėja pabrėžtinai perspėjo (o ir meniu užrašyta), kad būtume pasirengę palaukti bent jau pusvalandį. Kalvarijos cepelinai buvo tarsi gerai sugiedota lietuvių liaudies daina. Be fonogramos ir etatinio ansamblio vadovo. Šviežias dar neprasidėjusio bulviakasio produktas. Idealus virtų ir tarkuotų bulvių santykis. Teisingai lengva spalva. Kiaulienos įdaras tinka net ir privalgiusiam, ką ir kalbėti apie poilsiaujančių energiją. Vienintelė neįveikta kliūtis – tai padažo spirgai, kurie buvo pagaminti iš dabar prekystalius nugulusios karštai rūkytos šoninės ar kumpelio. Sutinku, kad mažiau riebalų. Tačiau jei negalima prie tokio tradicijos grynuolio paspirginti šaltai rūkytų lašinukų su svogūnais, tai išties rizikuojama Lietuvos ateitimi. Retai ir dar žaismingu duetu ragaujant sąžiningų ūkininkų patiekalus yra būtinas visas cholesterolio kiekis. Kartais net Šiaurės Italijoje el porco prisistato visu savo skoniu. Baigiamajam akordui su espreso puodeliais prie lūpų tiko ir prekybos centrus okupuojantis mantingos pyragas. Nieko jis nepagadino. ----- „Trobiai“ Laisvės g. 13, Kalvarija Keturios šakutės