JAV ir Sirijos demokratinių pajėgų kautynės su Rusijos specialiosiomis pajėgomis 2018 m. vasario 7 d. neilgam sudomino Lietuvos žiniasklaidą. Tai darkart patvirtino, kad šalis rūpinasi tik savo kaimynyste su Rusija.
Nenuostabu – net aptarinėjant ekonominius interesus atrodo, kad Lietuva ir toliau gyvena svajonėmis apie Rusijos rinką ir planuoja privatizuoti Minsko mažmeninę ar didmeninę prekybą.
Čekijoje gyvena tris kartus daugiau žmonių nei Lietuvoje. Jos eksportas į Saudo Arabiją 2016 m. siekė 441 mln. eurų, Lietuvos – 148 mln. eurų (toliau skliaustuose Lietuvos duomenys), Egiptą – 328 mln. eurų (156 mln. eurų), Libaną – 67 mln. eurų (3 mln. eurų), Katarą – 103 mln. eurų (1,3 mln. eurų), Iraką – 126 mln. eurų (4 mln. eurų), Turkiją – 2,127 mlrd. eurų (206 mln. eurų), Jungtinius Arabų Emyratus – 782 mln. eurų (76 mln. eurų), Izraelį – 964 mln. eurų (44 mln. eurų) ir panašiai. Čekijos Respublika turi ambasadų daugumoje Artimųjų Rytų regiono šalių, Lietuva – tik nedideles ambasadas Izraelyje ir Egipte.
NATO ir ES šalys aktyviai veikia regione kaip verslo partneriai, pagalbos teikėjai ir politikos formuotojai. Bet Lietuvos ten beveik nematyti.
NATO ir ES šalys aktyviai veikia regione kaip verslo partneriai, pagalbos teikėjai ir politikos formuotojai. Bet Lietuvos ten beveik nematyti. Nuolat mažėjantis Užsienio reikalų ministerijos biudžetas neleidžia plėsti diplomatinių iniciatyvų. Mūsų interesai regione, išskyrus Lietuvos ir Izraelio atminties politikos aspektus, neaiškūs, šalies verslas čia lieka nekompetentingas, o valstybė jam efektyviai nepadeda.
Geografinis nuotolis turi ir psichologinį aspektą. Terorizmo ir migracijos iš Artimųjų Rytų baimė Lietuvoje skamba neįtikinamai. Dažnai politizuojamos lietuviškos „svetimųjų“ baimės yra labiau simptomas nei priežastis. Juk net ir pabėgėliai iš Sirijos Lietuvoje vengia užsibūti. Žmones atbaido ne tik integracijos priemonių trūkumas, bet ir administracinės kliūtys. Ne vienas pastebėjo, kad pabėgėliams nepatrauklios šalys mažai investuoja ir į savo piliečius bei nepritraukia solidžių tarptautinių investicijų.
Kita vertus, neišpasakytai mažas ir Lietuvos indėlis į ES vystomojo bendradarbiavimo politiką. Tiesa, yra mūsų piliečių, dirbančių švedų, suomių, britų ir kitose bendrovėse, o valstybė dalyvauja simbolinio pobūdžio karinėse misijose Afganistane ir Irake, bet šis ribotas įsitraukimas negrįžta glaudesniais santykiais su užsienio partneriais, verslo investicijomis ir pan. Atrodo, kad potencijos veikti regione neturėjimas ir jos nevystymas yra svarbiausia kliūtis Lietuvai aktyviai formuoti savo politiką Artimuosiuose Rytuose.
Trukdo ir tarptautinės politikos kontekstas. Situacija regione sparčiai keičiasi jau keturis dešimtmečius. Su iššūkiais regione susiduria visos ES valstybės ir Europos Komisija. Be JAV paramos ES iki šiol nesugebėjo sukurti prasmingo ir ilgalaikio bendradarbiavimo nė su viena didžiąja regiono valstybe ar jų sąjunga. Lietuva – ne išimtis. Savarankiškai ar kaip mažajam JAV dubleriui dabar veikti neįmanoma, nes ši pradėjo remtis išimtinai regiono, ypač Persų įlankos, valstybėmis. NATO matmuo JAV veiksmuose Artimuosiuose Rytuose praktiškai išnyko.
Akivaizdu, kad jei ir toliau nieko nedarys, Lietuva liks tolimų įvykių stebėtoja ir gal net regiono įvykių auka. Kaip ji galėtų prisidėti prie ES politikos formavimo Artimuosiuose Rytuose ir palaikyti aktyvius šalininkus ES? Be konsensuso bendrijos galios projekciją konfliktų nualintame regione sukurti vargiai įmanoma. Tačiau sėkmės atveju rizika mažesnė, nei toliau laikytis nieko nedarymo politikos. Investuodama į diplomatiją ir savo interesus regione, Lietuva galėtų ateityje prisidėti prie ekonominio ir politinio jo atgaivinimo, naujos demokratizavimo bangos, taip pat sustiprinti santykius su JAV ir įgyti regione sąjungininkų. Ne mažiau svarbu taip padėti verslui, kuris galėtų diversifikuoti savo eksporto ir importo rinkas.
Šarūnas Liekis yra politologas, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas
