Asmeninis archyvasŽiniasklaidoje vis dažniau girdime įspėjimus: vidurinės grandies vadovus, uždirbančius 120 tūkst. JAV dolerių per metus, keičia dirbtinio intelekto (DI) prenumerata už 20 JAV dolerių per mėnesį. Tai tiesa tik iš dalies ir tik tam tikruose kontekstuose. Bet šokas, kurį ši žinutė sukelia, yra diagnostinis. Jis kelia teisingus klausimus apie tai, kokio mąstymo ir kokio lygio protingumo reikia šiam brangiai apmokamam darbui atlikti?
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Tomas Akvinietis, remdamasis Aristoteliu, nubrėžė skirtį, kuri labai dera šiai situacijai suprasti. Jis atskyrė dvi žmogaus protingumo kategorijas. Sapientia – sisteminis žinojimas: žinių kaupimas, tvarkymas ir perteikimas, prudentia – praktinė išmintis. Pastaroji yra gerokai reikšmingesnė kategorija ir T. Akviniečio netgi vadinama dorybe. Prudentia remiasi į sapientia (sukauptas žinias), bet yra skirta taikyti žinioms konkrečiose, nepasikartojančiose situacijose, pasitelkiant patirtį, sprendimo gebėjimą ir kitų dorybių (tokių kaip teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas) visumą. XX a. pab.–XXI a. pr. išaiškėjo, kad tai, kuo garsėjo visa Modernybės epocha, būtent sapientia gali būti kodifikuojamas ir automatizuojamas. Kitaip tariant, sapientia galima surašyti į sąvadą ir perduoti DI. O prudentia formuojasi tik per realius sprendimus, kai ant kortos pastatyta kažkas tikra, autentiška ir svarbu.
Tai, ką DI daro – ir daro vis geriau, – yra sapientia automatizavimas. DI rengia ataskaitas, apdoroja duomenis, pildo šablonus, verčia iš vieno formato į kitą. Tyrimų bendrovė „McKinsey“ skaičiuoja, kad DI galėtų automatizuoti 57 proc. darbo valandų JAV, bet svarbu pabrėžti, kad čia kalbama apie užduočių optimizavimą, ne apie darbo vietas. O tos užduotys didžiąja dalimi yra sapientia tipo.
Darbo rinka, kuri formavosi daug dešimtmečių, buvo neproporcingai paremta sapientia tipo kompetencijų ugdymu: korporacinės ir valdžios struktūros, optimizuotos žinioms kaupti, kvalifikacijų sistemos, skirtos tam kaupimui patvirtinti, atrankos procesai, kai atranka vyksta pagal pasikartojantį kriterijų sąvadą ir pan. Šiose sistemose duomenys cirkuliuoja pagal panašią infrastruktūros logiką. O žmogus jose tiesiog spaudžia mygtuką.
Tyrimų bendrovė „McKinsey“ skaičiuoja, kad DI galėtų automatizuoti 57 proc. darbo valandų JAV.
Švietimo sistema ir korporacinis mokymas daugiau nei pusę amžiaus gamino sapientia tipo darbuotojus, paruoštus mechaniškai kaupti ir artikuliuoti žinias. Prudentia kompetencijos – tai darbas, reikalaujantis ne vien žinių, bet ir statistiką pranokstančio analitinio suvokimo, patirties ir asimetrinių adaptacijų, vadinamų „gerosiomis praktikomis“, atpažinimo bei taikymo, situacinių sprendimų. Šios kompetencijos niekada nebuvo dingusios iš ekonomikos. Bet jos užėmė keistą dvejopą padėtį. Jos buvo arba elitinės ir gerai apmokamos, pavyzdžiui, darbai, už kuriuos mokama daug, nes jų neįmanoma suvesti į procedūrą, o jų vertė didelė; arba marginalizuotos ir nuvertintos: filosofo, psichologo ar sociologo įžvalgos politinių procesų „mechanikams“. Visa tai buvo darbo rinkos podukros ar našlaičiai. DI tai keičia: kadaise brangiai apmokamų visokio tipo duomenų analitikų skaičius mažės konkuruojant su DI pajėgumais ir greičiais. O lingvistai staiga tapo DI bendrovių medžiojamais specialistais. Jie turi sapientia pagrindą, bet veikia pasitelkdami prudentia.
Tiek T. Akvinietis, tiek daugelis mūsų intuityviai žinojome, kad praktinė išmintis yra vertinga. Ir kai kuriose nišinėse srityse ar elitiniame lygyje už ją rinka mokėjo dosniai. Bet tuo pat metu prudentia mažiau prestižinėse srityse buvo vertinama kaip nebrangūs minkštieji įgūdžiai, kurių pasiūla yra palyginti didelė. DI nėra šio paradokso autorius. Jis tik atidengė neproporcingą tikrovę.
*****susije*****
Tuo pat metu tikrasis iššūkis su DI atėjimu formuojasi kitur. Jeilio universiteto (JAV) tyrimas rodo, kad DI stipriausiai smogia pradinio lygio pozicijoms. Absolventų nedarbas auga dvigubai greičiau nei rinkos vidurkis. Pradinio lygio pozicijos buvo reikšminga kompetencijų įgijimo erdvė, kurioje sapientia tipo darbuotojai – per klaidas, kartojimą ir situacinį spaudimą – augina prudentia. DI smarkiai sutrumpina šią darbuotojo raidos trajektoriją. Dėl to ne tik mažėja šio etapo darbo vietų, bet ir susitraukia erdvė, kurioje formavosi praktinė išmintis, taip reikalinga kiekvienam pažengusiam arba eksperto lygio profesionalui. Mes, kaip žmonija, rasime būdą, kaip prie to adaptuotis, bet kol kas nežinome, koks bus tikrasis to poveikis.
Pereinamuoju laikotarpiu itin svarbu tinkamai suprasti, kaip keičiasi rinka, už kokio tipo protingumą rinka nori mokėti brangiau, už ką mokėti nebenori. Gal išmintingi patarimai, kurių negali sugeneruoti DI, arba menininko sukurtos dainos, genialiai netobuli paveikslai ar eilės taps kitaip vertingi po to, kai persisotinsime automatinių procesų sukurtais menkaverčiais produktais? Visa tai parodys rinka. Bet vertės slinktis nuo sapientia link prudentia matoma aiškiai.
Dr. Saulius Matulevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto asocijuotasis ekspertas
