Kai pažiūri per monitorius, kas darosi Meksikos įlankos ir Karibų jūros pakrantėse, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad pas mus nieko nevyksta.

Kai ten prasiaučia kokia Katrina ar Irma – šakės: bėga milijonai su šlepetėmis ir pižamomis, sušoka į pikapus ir, palikę neklotas lovas bei šiltas dešras ant kepsninių grotelių, dumia Kanados pusėn. Va ten tai veiksmas. Va ten tai klimato atšilimas – vienas po kito užeina tokie atmosferos frontai, kad stogus plėšia, medines pašiūres sulygina su žeme, palmes rauna su visais kokosais. Kai čiabuviai išsikrapšto iš slėptuvių, neatpažįsta, kokia čia sala, kieno krantas? Nenuobodu gyventi atogrąžose anapus Atlanto. Net nebepavydu. Į mūsų pusę taip pat vienas po kito slenka atmosferos frontai nuo Atlanto vandenyno, tačiau jie kur kas klastingesni, nes savo juodus darbus daro taip lėtai, kad gali pamanyti, jog jų visai nėra. Amerikiečiams ir karibams jų orų prognozuotojai iškart pasako: gelbėkitės kaip išmanot, baisingu greičiu artinasi klimatologinė nelaimė, pavadinta kokios nors išgalvotos moters garbei. O mus tykiai tykiai lanko anoniminės stichinės nelaimės. Tiesa, buvo užklydęs vienas toks uraganas, pakrikštytas Anatolijum, XX a. paskutinėmis dienomis, tačiau nieko įsimintino nenuveikė. Atsimenu, žiūrim į tą Anatolijų, banguoja Baltija kaip iš Maironio „įsisupus plačiai vakarų vilnimis“. Mums rūpi, kad kopų nenuardytų. Kad iš paplūdimių viso smėlio neišneštų. O kur nors Pašalčininkėliuose jau, žiūrėk, ir daržai paplūdę, ir rūsiai užsemti. Arba va – šį rudenį. Sinoptikai skelbia, kad ruduo sausas ir gražus, o tuo metu beveik pusė Panevėžio rajono užsemta. Kyla vandens lygis Nevėžio upėje iki seniai regėtų aukštumų. Jei ruduo sausas ir gražus – iš kur kyla tas vanduo? Iš Nevėžio. Kas kaltas: partizaninis ciklonas, lėtieji tornadai, fantominės atogrąžų audros, pernykštis sniegas? Kol televizoriai baugina biblinių potvynių vaizdais iš Naujojo Pasaulio, mūsų šalelės laukų drenažą ir sostinės lietaus nuotekų sistemas iš rikiuotės išveda elementari lijundra.

Kol televizoriai baugina biblinių potvynių vaizdais iš Naujojo Pasaulio, mūsų šalelės laukų drenažą ir sostinės lietaus nuotekų sistemas iš rikiuotės išveda elementari lijundra.

Su vėjais mums taip pat nesiseka. Tarkim, pakiltų ne gūsiais siekiantis 20–25 metrus per sekundę, bet šiek tiek stipresnis. Kad asbestiniu šiferiu dengti stogai neatlaikytų. Nes šiaip lietuviai patys nesusipras, jog negražu. Kad reikia skatinti išgalinčius, o neišgalinčius paremti iš kokių nors europinių fondų. O gal supranta, kad nevalyvai atrodo, bet laukia, kol asbestinius stogus paskelbs kultūros paveldu? Kas tada? Atvažiuos valdžios žmonės ir pagros armonika, pavaišins sūriu ir alumi? Arba lauko tualetai. Pas mus žemės drebėjimų nebūna. Patys jie nesugrius. O ir šiaip – apaugę maskuojamų spalvų samanom ir tvirtai visas siūles surišančiom kerpėm – tokie ir atominį sprogimą atlaikytų, jei Šiaurės Korėjos raketa pasiklystų. Dėl būdelių jau ir ES bara. Bausti grasina. Bet kol kokie estai nepradės protokoluoti ir raštiškai skųsti, esą kėsinamasi užteršti viso regiono gruntinius vandenis, tol ledai nepajudės. Juk pakaktų vieno padoraus tornado. Ne Anatolijaus, o Irmos lygio audros. Būtų tik pusiau juokinga, jei asbestiniai stogai ir lauko būdelės būtų tik pokolchozinio kaimo realybė. Ne, esama to paveldo ir sostinėje. Apskritai koks nors gamtinės kilmės šokas padėtų pabudinti gyvus Lietuvos audinius ir organus. Nes dabar atrodo, kad vegetuojama kolektyviai. O gali būti taip, kad žmonės sutrikę – kuo tikėti? Viena vertus, mokslininkai skelbia, jog Žemėje klimatas šyla. Kasmet viršijami temperatūrų rekordai, bet Žemaitijoje vasaros baigia išnykti. Pernai vasara prasidėjo birželio gale, šiemet – liepos vidury. Pernai karštų dienų buvo beveik dvi savaitės. Šiemet – tik keturios dienos. Klimatas visai kaip Škotijoje. Kai prasidės besniegės žiemos, gyvensim kaip Islandijoje. Tarsi ir nėra ko stebėtis – ta šalis mums lemtinga ne tik geopolitiškai ir klimatologiškai. Taip yra dėl to, kad pusė lietuvių nori gyventi kaip Švedijoje, kita pusė – kaip Amerikoje. Skrendant lėktuvu, Islandija kaip tik yra kažkur per vidurį. Amerika ne šiaip tolima – ten lengvai nenuemigruosi: žaliosios kortos, komplikuoti skrydžiai. Nežinomybė ir jokio europietiško socializmo. Daugeliui lemta tik pasvajoti nuo ES kranto apie tolimąsias JAV. Ir vis dėlto kiekviena didesnė audra, kiekvienas potvynis Ameriką prie mūsų priartina. Kaskart, kai kuri nors valstija panyra į potvynių vandenis, netrukus mūsų krantų link pajuda laivai, prikrauti skendusių, bet dar visai gerų automobilių. Žiūri į tuos nepriekaištingai įtartinus automobilius klimato atšilimą greitinančiais varikliais ir supranti, kad pats niekaip nesuprasi, kur ir kas čia yra negerai.