Pernai vykę prezidento rinkimai daliai piliečių baigėsi po pirmojo turo. Svarstę, ar savo balsą tikslingiau atiduoti Gitanui Nausėdai, ar Ingridai Šimonytei, kad rinkimų nelaimėtų Saulius Skvernelis ir nebūtų užbaigta nuo galinės sėdynės šaliai vadovaujančio Ramūno Karbauskio galios piramidė, antrąjį turą jie pasitiko be didesnio jaudulio. Misija sustabdyti valstiečius įvykdyta pirma laiko, ir žūtbūtinė dvikova S. Skvernelis prieš G. Nausėdą arba I. Šimonytę neįvyko.
Pastaruoju metu pasipylė svarstymai, kas būtų geresnis prezidentas – G. Nausėda ar I. Šimonytė? Akivaizdu, kad ir vieną, ir kitą rinkėjai matė kaip atsvarą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nedemokratiškam, mėgėjiškam, populistiniam, o dažnai ir ciniškam valstybės valdymo stiliui. Bent jau ta rinkėjų dalis, kuri pirmajame ture balsus atidavė šiems kandidatams. Ar I. Šimonytei būtų geriau pavykę stabdyti valstiečių buldozerį – tik retorinis klausimas.
Svarbiau yra tai, kaip išrinktajam prezidentui sekėsi į Lietuvos politinę padangę sugrąžinti bent šiek tiek garbės, sveiko proto, atsakomybės, kompromisų paieškos ir diskusijų. Toks buvo rinkėjų, kurie per rinkimų kampaniją girdėjo ir šį G. Nausėdos pažadą, lūkestis.
Turime pripažinti, kad Dalios Grybauskaitės palikimas buvo dviprasmiškas. Aštroko būdo prezidentė sukūrė savitą atmosferą kandidatams į ministrus rengdama anglų kalbos egzaminą ar žerdama kritiką premjerams – pernelyg nerinkdama žodžių viešai ir visai be jokių stabdžių už uždarų durų. Tai darė įspūdį ir net padėjo burti gerbėjų klubą, bet vis tiek neapsaugojo ministrų kabineto nuo tokių veikėjų kaip švietimo ir mokslo ministro pareigas ėjusi Audronė Pitrėnienė.
Tad G. Nausėdos pasiūlytas „santykių perkrovimas“ atrodė priimtinas ir lauktas. Tačiau jis taip ir neįvyko, o pats G. Nausėda susikūrė iš komforto zonos nenorinčio išeiti žmogaus, bandančio išvengti bet kokio konflikto, įvaizdį.
G. Nausėdos pasiūlytas „santykių perkrovimas“ atrodė priimtinas ir lauktas. Bet jis taip ir neįvyko.
Vienas visuomenės lūkesčių – sugrąžinti politinę atsakomybę į viešąjį Lietuvos gyvenimą. Nepriekaištingos reputacijos naujasis prezidentas turėjo ir moralinį svorį, ir visuomenės palaikymą jos reikalauti iš susikompromitavusių politikų ir valdžios įstaigų vadovų.
Susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus atvejis nagrinėti tinkamas ne tik kaip geriausiai žinomas, bet ir kaip itin iškalbingas. Į vidaus reikalų ministro postą praėjusią vasarą nusitaikiusiam Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS), kurios lyderis Valdemaras Tomaševskis ir kiti nariai neslepia prokremliškų nuostatų, veikėjui buvo primintos jo pažiūros, ir tai užkirto kelią vadovauti šalies teisėsaugai. Reikėjo labai nesidomėti politika, kad taip lengvai J. Narkevičius būtų įleistas į Susisiekimo ministerijos vadovo kabinetą.
Prezidentūros mėginimai sukompromituoti jau susikompromitavusį J. Narkevičių tik įvėlė į lenkiškų pavardžių skandalą – tuomet nepotizmo simboliu jau buvo pats S. Skvernelis, į kurio namus kelią išasfaltavo tas pats J. Narkevičius ir LLRI-KŠA valdoma Vilniaus rajono savivaldybė. Būtent S. Skvernelis turėjo tapti pagrindiniu taikiniu, jei Lietuvoje dar buvo ambicijų atgaivinti politinės atsakomybės kultūrą. Prezidentas arba tokių ambicijų neturi, arba tiesiog dar kartą vengė konflikto. Argumentas, kad esą nenorima aukoti Vyriausybės dėl stabilumo valstybėje, yra mažai įtikinamas – demokratijose įprasta keisti susikompromitavusius ministrus ir premjerus, neįprasta yra toleruoti piktnaudžiavimą ir korupciją.
Kitas pavojus skaidriai vakarietiškai sistemai yra besiformuojantis įprotis laukti, kol aukštų pareigūnų nuodėmes įvertins teisėsauga ar net teismai. Taip į dar vieną skandalą patekusį J. Narkevičių gelbėja nuo šio priklausomas S. Skvernelis. Tačiau ir prezidentas G. Nausėda panašiai išsisuka nuo komentarų ir sprendimų dėl į skandalus patekusių specialiųjų tarnybų, esą apie skaidrumą ir reputaciją kalbėti bus galima tada, kai teisėsauga baigs savo tyrimus. Bet tada tai jau niekam nerūpės.
Koronaviruso sukelta ekonomikos krizė ir vangi valdžios reakcija į ją pažadino lūkestį, kad prezidentu tapęs žinomiausias šalies ekonomistas imsis iniciatyvos ir diktuos toną kompetencijos stokojančiai populistinei Vyriausybei. Tačiau šis prezidento pirmųjų metų etapas buvo labiausiai nuviliantis – G. Nausėda ne tik nestabdė rinkėjų papirkinėjimo už valstybės skolintus pinigus, bet ir pats pasidavė pagundai vidurvasarį tapti Kalėdų Seneliu.
Tad, žvelgiant liberalaus, veiklaus, išsilavinusio rinkėjo akimis, pirmieji G. Nausėdos metai pažymėti mažesniu ar didesniu nusivylimo ženklu. Galbūt tyliajai Lietuvai žadėjęs atstovauti prezidentas ir neprivalo išpildyti šios visuomenės dalies lūkesčių. Galbūt, jei jis ir nori likti tylos prezidentu.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
