Sausio 5 d. iš Konstantinopolio ekumeninio patriarchato gauta Ukrainos stačiatikių bažnyčios autokefalija (nepriklausomybė). Prarasta tai, kas buvo Maskvos iškovota ginklu ir „pakišomis“, o nuo 1686 m. trukusi buvusių Lietuvos ir Lenkijos valstybės stačiatikių priklausomybė baigėsi.
Konstantinopolio patriarcho sprendimas dar kartą įtvirtino, kad nebegalioja Maskvos patriarchato valdžia visoje buvusioje Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritorijoje, t. y. dabartinėje Ukrainoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje.
Beje, Lenkijos stačiatikių bažnyčia autokefaliją gavo tolimais 1924 m. Dar tada Konstantinopolis paskelbė, kad Kijevo stačiatikių metropolija, kaip ir Lenkijos ir Lietuvos metropolijos, prie Maskvos patriarchato prijungta neteisėtai.
Ir nors kunigaikščio Algirdo rūpesčiu dar 1375 m. atkurta Lietuvos stačiatikių metropolija, pavaldi Konstantinopoliui, tarpukariu Lietuvos valstybės vadovų ir politikų nedomino stačiatikių pasaulyje vykę procesai. Remti Maskvai pavaldūs dvasininkai Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje, su jais bendrauta.
Situacija ir Lietuvoje radikaliai pasikeitė tik šiemet. Pripažinus autokefaliją, ukrainiečių stačiatikiai užsienyje priklausys Konstantinopolio patriarchatui. Tokia galimybė jiems turi atsirasti ir Lietuvoje.
Tai reiškia, jog mūsų šalyje privalo būti sudarytos sąlygos įsteigti patriarchatui priklausančias bažnytines institucijas, juolab kad ukrainiečių Lietuvos piliečių yra apie 20 tūkst. Tačiau yra skirtumas tarp „turėti“ ir „galėti“. Religinių bendruomenių ir bendrijų (toliau RBB) įstatymo 5 straipsnyje išvardijamos devynios „Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį“ sudarančios tradicinės bendrijos. Tarp jų yra ir stačiatikiai. Tačiau kyla klausimas, kurie? Valstybė palaiko santykius tik su Maskvos patriarchatui pavaldžia Lietuvos stačiatikių vyskupija. Norėdami įsteigti Konstantinopolio patriarchatui priklausančias bendruomenes, susidursime su Lietuvos įstatymais, teismų praktika ir Maskvos patriarchatu.
Valstybės ir religinių konfesijų santykių modelis Lietuvoje yra problemiškas dėl suteiktų privilegijų tradicinėms konfesijoms. Jeigu būtų teisinis visų religinių konfesijų lygiateisiškumas, valstybė galėtų būti nuošalyje ir tarpkonfesinius santykius palikti savieigai. Kaip yra, pavyzdžiui, Latvijoje.
Tarptautinėje erdvėje įtvirtinti lygybės ir nediskriminavimo principai. Lygybės principas religijos laisvės kontekste reiškia, kad religiniai ir nereliginiai įsitikinimai yra lygūs įstatymo atžvilgiu, religingumas ar nereligingumas negali būti diskriminavimo veiksniai. Tradicija yra istorikų tyrimo objektas, bet ne teisėtas diskriminacijos pamatas.
Kad valstybė nėra visiems lygi ir teisinga, gerai iliustruoja Romos katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje. Ši Bažnyčia yra stipri ir įtakinga tarp politikų ir valdininkų. Galioja Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl Katalikų bažnyčios ir valstybės santykių. Joje yra nuostata, kad organizacijos ir institucijos pavadinime žodį „katalikų“ turi teisę vartoti tik gavusios raštišką Romos katalikų bažnyčios vadovybės sutikimą.
Su kitomis tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis atsisakoma pasirašyti sutartis, nes Lietuvos valdininkams atrodo neįmanoma jų pasirašyti valstybės viduje, nors Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad RBB padėtis šalyje nustatoma susitarimu arba įstatymu.
Nesant tokio susitarimo, tradicinių Bažnyčių institucijos arba pati valstybė gali blokuoti ar imti kvestionuoti, kas yra tikras katalikas, evangelikas, stačiatikis ir pan. Ilgamečiai konfliktai dėl valstybės pripažinimo tradicine RBB vyko sentikių ir reformatų bendruomenėse. Toks konfliktas kils ir bandant steigti Konstantinopolio stačiatikių bendruomenes. Kaip ir kitų konfliktų atveju, valstybė turės nustatyti, kas yra tradicinė arba netradicinė bendruomenė.
Maskvos stačiatikių patriarchatas skųs bet kokį bandymą registruoti Konstantinopolio stačiatikių bendruomenes kaip tradicines. Valstybės veiksmai teismuose atrodys karikatūriškai, kaip nutiko sentikių ir reformatų evangelikų bendruomenių atveju. Juolab kad nėra labiau tradicinių LDK pavelde stačiatikių bendruomenių nei pavaldūs Konstantinopoliui.
Vienas problemos sprendimų būtų suteikti tokias pačias teises visoms RBB ir netrukdyti jų registruoti. Tuomet tradicinės ir kitos pripažintos RBB galėtų būti tik garbės kategorija. Tai, žinoma, neišspręstų klausimo iš esmės, bet būtų bent vienas žingsnis teisingo, lygiateisiško valstybės ir Bažnyčių santykių modelio link.
Ukrainiečių kilmės bendruomenė vis gausėja. Atvykstant darbuotojams ir kitiems imigrantams iš šios šalies, ji tik plėsis. Kaip ir augs konflikto tarp stačiatikių Lietuvoje galimybė. O bandymų steigti Konstantinopolio patriarchato bendruomenes tikrai sulauksime. Tik viskas bus per vėlu. Pasipils kaltinimų banga, ir tada bandysime atsakyti į klausimą, kas kaltas dėl konfliktų.
Vilniaus politikos analizės instituto patariamosios tarybos prezidentas, VDU profesorius
