Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, birželio 30 d.


KOMENTARAS
Ukrainos grūdai skaičiais: rimta problema ar propagandinis žaidimas?
Marius Dubnikovas
BNS foto
M. Dubnikovas.

Kartais verta įsijungti kalkuliatorių ir įvertinti apie ką diskutuojame. Turiu įtarimą, kad papuolėme į propagandos tinkliuką. Labai daug eterio sudeginama diskusijai apie tai, kad artėja badas, nes Rusija blokuoja Ukrainos uostus ir neleidžia išvežti 20 mln. tonų seno derliau grūdų ir potencialiai apie 35 mln. naujo derliaus grūdų. Galima įtarti, kad diskusijos tikslas ne Ukrainos grūdų išvežimas, bet eilinis bandymas atšaukti sankcijas, kurios realiai smaugia agresorių. Pateiksiu skaičiais, kurie priverčia susimąstyti.

Išjunkime emociją, kad Afrikos vaikai badaus, ir paskaičiuokime. 20 mln. kviečių kainuoja nedaugiau 8 mlrd. JAV dolerių. Ar tai didelė suma? Žmogui – nesuvokiama, Lietuvos įmonei daug, o pasaulinei kompanijai, netgi rusiškai – lygu nieko. Rusijos bendrovė „LUKoil“, prekiaudama nafta, kurios nebepirks Europos Sąjunga, gavo 121 mlrd. dolerių pajamų 2019 metais, kai nebuvo jokių intencijų palyginimui. Dar niekada joks 8 mlrd. turtas nesustabdė pasaulio ekonomikos, nes yra tiesiog niekingai mažas. Palyginimui – jautienos pasaulinė rinka vertinama 330 mlrd. dolerių kasmet, vištienos – 270 mlrd., kiaulienos – 400 mlrd., o kur soja, kukurūzai ir įvairūs aliejai?

Ukrainos biudžetas dėl 60 proc. susitraukusios ekonomikos negauna 5 mlrd. dolerių pajamų, kurios reikalingos biudžeto išlaidoms (pensininkams, mokytojams ir visiems kitiems) apmokėti. Tai „lengva ranka“ kompensuoja Tarptautinis valiutos fondas. Grūdų klausimas yra 1,5 mėnesio problema, kurią kompensuoja TVF.

Agresorius siūlo, kad gali atlaisvinti uostus mainais į atšauktas sankcijas, bet Rusijos centrinio banko rezervo pinigų vien įšaldyta virš 300 mlrd. dolerių vertės. Siūloma keisti 300 jau grynais pinigais į 8 (galbūt, nes neaiški kaina ir kokybė) mlrd. pajamų, iš kurių galbūt bus gauta pelno (grynų pinigų) – prekiauti sankcijomis nelygiomis teisėmis.

Šį komentarą paskatino parašyti ir išgirsta diskusija per radiją, kad gal reikėtų tartis su Baltarusija ir taip skelti pleištą tarp agresoriaus ir Baltarusijos. Skatinti Baltarusijos eksportą ir stiprinti jos nepriklausomumą. Su teroristais tartis negalima – jie atėjo plėšti mūsų vertybių, kad ir kaip yra nepatogu – kaunamės, bet nesitariame. Be to, Baltarusija nėra nepriklausoma šalis nuo Rusijos, nes visos finansavimo gijos yra būtent didesnėje valstybėje. Sankcijoms smaugiant, Rusija galimai nebeturi galimybės finansuoti Baltarusijos režimo, kuris bando įkvėpti oro senuoju būdu – vėl „versdamas kailį“ ir bandant užimti derybininko poziciją.

Kyla klausimas, ar Baltarusijos kelias apskritai gali būti saugus, nes gauname pranešimus apie grobiamus Ukrainos turtus iš okupuotų teritorijų. Ir kokios gali būti derybos su šalimi, kuri leido savo teritoriją naudoti kaip kovos pagrindą.

Užduočiau klausimą, kaip susitarus su Baltarusija ir atnaujinus kalio trąšų eksportą, kuris siekė apie 11–12 mln. tonų per metus, kuris pilnai užkrovė Lietuvos geležinkelius ir uostą, galėtume dar papildomai eksportuoti 20–40 mln. tonų grūdų iš Ukrainos. Iš kur atsirastų technologinis pajėgumas – ar turėtume elementariai vagonų?

Atrodo, kad mūsų emocijomis yra žaidžiama propagandiniais žaidimais, nes visų pirma Ukrainos grūdai nepražudys pasaulio, jei nepasieks vartotojų, o antra, siūlomi keliai yra nerealūs, trečia – diskutuoja tie, kuriems tie grūdai nepriklauso. Savininkas (Ukraina) turi spręsti, kur jo prekė keliaus.

Šios diskusijos gali būti pakreiptos mums nedraugiška kryptimi dėl to, kad visuomenė pradėtų abejoti esamos padėties tvarumu ir kurtų politikams užsakymą keisti poziciją. Skaičiai prieštarauja minčiai, kuri yra kuriama viešoje erdvėje. Tiesiog kartais įjunkime skaičiuotuvą – matome tiesą, kuri išreikšta ne raidėmis, kurios brukamos, kad atlaisvintume rėžimui sankcijų prispaustą gerklę.

2022 06 10 12:06
Spausdinti