Marius Vizbaras/BNSPrognozuodami naujuosius metus, pirmiausia turėtume įvertinti, ko išmokome per praėjusius. Viena iš svarbiausių pamokų yra ta, kad Kremlius yra silpnesnis, nei manėme. Jo karo mašina palūžo mūšio lauke. Jo propagandos aparatas negali paaiškinti, kodėl. Jo sprendimų priėmėjai negali ištaisyti klaidų.
Kita svarbi pamoka – Ukraina yra daug stipresnė, nei manė dauguma pašaliečių (ir daugelis ukrainiečių). Tiesa, žmogiškoji ir fizinė karo kaina yra bauginanti: žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, šimtai tūkstančių buvo sužaloti ar traumuoti, milijonai buvo priversti palikti savo namus. Fizinė žala yra baisi. Ši kaina dar labiau didės, kuo ilgiau karas tęsis. Gali būti, kad Rusija sugebės surengti dar vieną didelį puolimą, galbūt kartu padarydama katastrofišką žalą Ukrainos infrastruktūrai. Šie Naujieji metai – ne laikas tostams ir paplekšnojimams per nugarą.
Tačiau ukrainiečiai įrodė, kad yra pasirengę kovoti ir mirti už savo šalies laisvę. Jie tai daro ne tik drąsiai, bet ir vis veiksmingiau. Vakarai yra skyrę pinigų ir ginklų. Nėra jokių beskylančios vienybės ar „nuovargio nuo Ukrainos“ požymių.
Todėl tikiuosi, kad 2023-iaisiais bus daugiau to, ką matėme 2022 metais: Ukrainos pergalių ir Rusijos pralaimėjimų. To tikisi ukrainiečiai. Nauja viešosios nuomonės apklausa, atlikta „EuroMaidanPress“ užsakymu, rodo, kad 97 proc. apklaustųjų tiki, jog jų šalis gali įveikti Rusijos puolimą. Beveik 90 proc. respondentų optimistiškai vertina ateinančius metus. Pirmą kartą nuo nepriklausomybės paskelbimo 1991-aisiais dauguma dabar tiki, kad yra idėjų ir vertybių, kurias verta ginti ir pagal kurias verta gyventi, o ne yra apimti „anomijos“ – nihilistinės nevilties. Neturime panašių duomenų apie Rusiją, nors bendros nuotaikos ten niūrios. Aleksejaus Navalno Kovos su korupcija fondo apklausa parodė, kad visuomenės dalis, karą laikanti sėkme, sumažėjo nuo ir taip menkų 23 proc. spalį iki 14 proc. lapkričio mėnesį.
Jau žinome, kad silpniausia Rusijos karinės mašinos vieta yra logistika: norint aprūpinti fronto karius šaudmenimis ir įranga, reikia sunkvežimių, degalų ir sandėlių, kuriuos reikia kompetentingai ir sąžiningai administruoti. Rusijos problemos šioje srityje dar labiau paaštrės. Vadai gali iš dalies užpildyti spragas, siųsdami į mūšį prastai apmokytus šauktinius, Rusijos kariniame žargone vadinamus „vienkartiniais“. Tačiau tai nėra ilgalaikis sprendimas. Kartu su tiekimo grandinės problemomis matysime daugiau plėšikavimų (jų pačių pusėje), dezertyravimų, pasidavimų ir net maištų, atsitraukimų ir pralaimėjimų.
Kremlius gali susikurti savo politinę realybę, kurioje, cituojant Vladimiro Putino naujametinį pranešimą, „specialioji karinė operacija“ nėra karas, o kitos šalies užpuolimas laikomas „tėvynės gynimu“. Tačiau jis negali pakeisti situacijos mūšio lauke. Galiausiai karinė logika diktuoja politinius rezultatus. Susidūrus su nenumaldomu Rusijos kariuomenės skilimu ir pralaimėjimu, spaudimas Kremliui ir jo viduje bus nepakeliamas. Kažkas pasiduos. Jei reikėtų spėti, kada, sakyčiau, kad rugpjūtį.
Ukrainos sąjungininkai Vakaruose iki šiol nesugebėjo apgalvoti nė vieno sunkaus ir staigaus pasirinkimo, kurį vers padaryti ta poputininė Rusija. Svarbiausia, ar amerikiečių sprendimų priėmėjai (tie, kurie yra svarbiausi) leis Ukrainos kariuomenei išpešti savo pranašumą? O gal jie manys, kad saugiausia būtų siekti taikos derybų? Nerimauju: vakariečiai paprastai linkę laikyti abejones naudingas naujam Kremliaus šeimininkui, kol juos užklumpa realybė.
Didelis pavojus yra tas, kad Ukraina laimės karą, bet pralaimės taiką. Ji gali neatgauti visų prarastų teritorijų ir likti be patikimų saugumo garantijų, o agresorė gali likti nenubausta. Tačiau tokios baigties dar galima išvengti. Ir tai daug geriau nei apskritai nelaimėti karo.
E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
