Ukrainos surengtas puolimas į Rusijos Kursko sritį tapo pagrindiniu pasaulio įvykiu rugpjūtį, kai didžioji dalis Vakarų pasaulio atostogavo. Vien jau tai įrodo šios Kyjivo operacijos sėkmę. Vis dėlto ko siekė ar tikėjosi Ukraina ir ar pavyko tai įgyvendinti ataka į Rusijos teritoriją?
Visų pirma, didelė dalis Vakarų analitikų į Ukrainos operaciją žiūrėjo kritiškai: esą ir taip trūkstamų išteklių švaistymas, kai Donbaso fronte tenka po truputį trauktis, konkretaus operacijos tikslo nebuvimas ir t. t.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Tačiau net ir įsiveržimas keliasdešimt kilometrų į agresoriaus teritoriją suteikė daug pozityvumo ukrainiečiams bei jų rėmėjams, o ryžtas, moralė yra ypač svarbu kare. Ukrainiečių kova su agresoriumi vyksta jau daugiau nei dvejus su puse metų ir nuo jos pavargo net tie, kurie tiesiogiai nekariauja, – vakariečiai. Be to, dar reikia prisiminti praėjusios vasaros žlugusį Ukrainos kontrpuolimą, į kurį buvo sudėta labai daug vilčių, ir nuo to laiko lėtą, kruviną Rusijos slinkimą į priekį Donbase, t. y. perimtą iniciatyvą fronte. (Be kita ko, viena tokios situacijos pagrindinių priežasčių – Vakarų nesugebėjimas suteikti reikiamos ginkluotės Kyjivui).
Bendrai rugpjūčio puolimu į Rusijos teritoriją Kyjivas parodė, kad sugeba nestandartiškai žvelgti į karo veiksmų zoną. Tai buvo tarsi šachmatų lentos apvertimas – visiškai netikėtas Kremliui ir Vakarams ar net patiems ukrainiečiams. Puolimu ukrainiečiai perėmė iniciatyvą tiek kare, tiek informacinėje erdvėje, nors situacija Donbase toliau išliko sudėtinga.
Du tikslus puolimas pasiekė: suteikė pasitikėjimo Ukrainai ir parodė, kad Kremliaus raudonosios linijos nieko vertos.
Pirmosiomis dienomis vardyti įvairūs galimi puolimo tikslai: nuo Kursko atominės elektrinės užėmimo iki Rusijos okupacinių pajėgų atitraukimo iš kitų fronto ruožų ar pozicijų sustiprinimo prieš galimas derybas dėl paliaubų. Vis dėlto du pagrindinius tikslus (gal net neplanuotus) puolimas pasiekė: suteikė naujo pasitikėjimo Ukrainai ir jos karinėmis pajėgomis, taip pat parodė, kad Kremliaus grasinimai dėl raudonųjų linijų yra tiek pat verti, kiek jo įsipareigojimai laikytis tarptautinių sutarčių.
Kartu, kaip teigia kai kurie veikėjai, tai dar viena vinis į Vladimiro Putino režimo karstą. Tiesa, manyčiau, kad iki pakasynų dar labai labai toli, nors į užsienį išsilaksčiusi Rusijos opozicija šią ceremoniją regi kasdien jau labai daug metų.
Beje, kalbant apie tą pačią Rusijos opoziciją, Ukrainos puolimas atskleidė ir kai kurių jos atstovų veidą, kai dalis „tikrųjų V. Putino priešininkų“ puolė smerkti operaciją arba tyliai pasislėpė kamputyje. Taigi jie yra ne tik Vakarų fondų išlaikomi trintukai, pasakojantys pasakas apie „demokratišką“ Rusiją, bet ir eiliniai roZZijos šovinistai, tik su užmaskuota Z raide.
Tai viena iš pamokų Vakarams, kurios tradiciškai jie neįsisavins ir toliau šelps visus, kurie seks pasakas apie demokratinę Rusiją ir smerks blogą V. Putiną.
Kita pamoka Vakarams apie patį V. Putino režimą: tai banditiškomis „paniatkėmis“ (taisyklėmis) besivadovaujanti „urkų“ (smulkių vagių, banditų) gauja, kuriai vienintelis atsakymas į jos pateiktus reikalavimus – smūgis į dantis. „Urkos“ supranta tik stipresnę jėgą, o ne civilizuotą diskusiją, mainus.
Vis dėlto ar pavyks Vakarams bent šią pamoką išmokti – vėlgi abejotina. Tai tam tikru atžvilgiu parodo kitas vasaros įvykis, kai tarp Rusijos ir Vakarų buvo įvykdyti 24 kalinių mainai (16 iš Rusijos ir 8 iš Vakarų).
Žinoma, kalinių mainai, t. y. laisvė tam tikriems asmenims, visada yra gerai. Tačiau kalbėti, kad tai Vakarų pergalė, yra juokinga. Kai viena pusė priversta išlaisvinti žudikus, aferistus ir profesionalius šnipus, o kita paprasčiausiai atiduoda įkaitus (opozicinius visuomenininkus, žurnalistus), tai rodo, kad mainai nėra lygiaverčiai. „Urkų“ režimas dar kartą parodė, kad jiems jokios taisyklės negalioja, o įkliuvę bendrininkai visada gali pasikliauti savo „bratva“ (gauja), kuri juos vienaip ar kitaip išlaisvins.
Taigi ir toliau Rusijos režimas ims vakariečius įkaitais, kad vėliau galėtų derėtis dėl savų banditų išlaisvinimo. Todėl visi vakariečiai, kurie toliau vykdo verslą šioje šalyje ar ieško romantikos Rusijos platybėse, turėtų įvertinti šią grėsmę. Gal skamba paradoksaliai, bet ukrainiečių užimta Kursko dalis tikriausiai būtų saugiausia Rusijos vieta užsieniečiams.
Apibendrinanti Ukrainos puolimo į Rusijos teritoriją pamoka Vakarams – nereikia ir net negalima patiems apsibrėžti kokių nors raudonųjų linijų tiek remiant Ukrainą, tiek bendraujant su Rusija. Tikėkimės, kad Vakarai bent šį tą išmoks iš šių pamokų, už kurias ukrainiečiai sumokėjo savo krauju.
Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas
