Jei vartydamas spaudą antraštėse regi, kad kaimynų prezidentas atsisuko ūsais į Vakarus, kažką vograuja apie dvipuses baltarusių orientacijas, vadinasi, ateina metų galas, artinasi Kalėdų šventės.
Kitaip sakant, kaimynų dzeržavoje veriasi tradicinė metų galo biudžeto skylė, Kremliaus caras vėl nevykdo kadais šakėmis ant vandens surašytų sąjunginių naftos bei dujų tiekimo įsipareigojimų, o liaudis laukia sutartų dovanų, iliuzijos, kad galai bus suvesti, kad taburetė kodiniu pavadinimu „stabilumas“ neišsprūs iš po kolchozinių aulinių.
Prezidentinis gudų veteranas šiemet neapsiribojo ūsuotąja retorika per atstumą. Pats fiziškai nuvyko į visokio plauko golovatovams saugią Austriją. Ten jį priėmė pats ES valstybės prezidentas, radosi proga spaudos konferencijoje betarpiškai pakabinti porą kibirų pervirtų spagečių laisvojo pasaulio žurnalistams ant ausų.
Ar svarbu, ką konkrečiai pasakė Lukašenka toje spaudos konferencijoje? Ne, visiškai nesvarbu. Užduotis viena – kažkokiu būdu kuo įtikinamiau imituoti, esą ponas Aliaksandras yra vis dar suverenios vis dar valstybės vis dar prezidentas, o ne vienos iš dotacijų stokojančios Federacinės Rusijos gubernijos statytinis. Sukurti iliuziją, kad viskas Lukašenkos rankose, kad jo žodis šį tą reiškia ne tik nustekentose provincijos karvidėse, alaus kombinatuose, druskos kasyklose, bet ir posėdžiuose, kur sprendžiami jo šalies energetikos, geopolitikos klausimai.
Ponas Lukašenka moka taip pakalbėti, kad neretai ne tik jis pats patiki tuo, ką sako, ne tik valstybinių baltarusiškų TV kanalų žiūrovai, bet ir dalis lietuvių, rusų, ukrainiečių, latvių valstietijos bei proletariato atstovų. Įtaigos ir inercijos turi tiek, kad net ir vakariečiai kartais patiki. Kai nori patikėti. O noro tikėti pasakomis Vakaruose niekada nestigo. Nes tikrovė su politiniais kaliniais, nesaugia atomine elektrine, protu nesuvokiamo masto bendromis su Rusija karinėmis pratybomis, mirties bausmių taikymu, be žinios dingusiais opozicionieriais gadina prieškalėdinį apetitą ir niekaip neįsipaišo į šokoladinį advento kalendorių. Vieni patiki, kad Baltarusijoj esama pokyčių į gera, kiti apsimeta, kad patikėjo, nes nėra noro arba nematoma prasmės su plikagalviais pešiotis.
(Vyčio Snarskio pieš.)
Jei ūsuotasis geradarys, padalijęs į kairę ir dešinę visokių pažadų ir parodęs keletą įkyrėjusių fokusų iš supuvusios gėjropos, parvilks savo liaudžiai maišą dovanų, niekas nuo to nepasikeis. Nei Astravo atominė elektrinė taps saugesnė, nei baltarusių opozicijai gyvenimas taps saldesnis, nei rusų kariniai strategai tą teritoriją išbrauks iš savo strateginių koridorių grasint mums ar ukrainiečiams.
Ūsakalbystė yra universali bendravimo priemonė. Ją supranta ne tik europiečiai. Jei tikėsime laikraščiais, neseniai baltarusiams pavyko Kinijoje pasiskolinti keletą šimtų milijonų dolerių prieškalėdinei biudžeto skylei užkišti. Kinai už gražius ūsus šiaip neskolina. Galima numanyti, kad Lukašenkai mainais teko šį tą pažadėti, pavyzdžiui, įsileisti savon šalelėn vieną kitą legioną kinų darbininkų Šilko kelio atramos punktų prižiūrėti – su savais policininkais vidaus tvarkai palaikyti – kaip Serbijoje. Nematau prielaidų, kodėl ponas Lukašenka norėtų stabdyti Kinijos valstybinio verslo inkubatorių plėtrą Minsko priemiesčiuose: kai savo jaunimui nesugebi sukurti perspektyvų ateičiai, gyvenimas priverčia kurti ateitį kitiems. Tuščia vieta būti negali. Jei viskas eis kaip juaniais patepta, netrukus Baltarusiją galėsim vadinti ne tik Gudija, Baltkrievija, bet ir Baltkinija.
Jei kaimynai visiškai atvertų vartus kinų šilkakelininkams, netrukus tai pajustume ir mes: suaktyvėtų Klaipėdos uosto gilinimo ir plėtimo entuziastai. Nes kinai mėgsta entuziazmą ir jį visokeriopai skatina. Kol pas mus nemažą dalį strateginių postų užima valstietijos ir proletariato statytiniai, tol bus kam tą ūsuotą ir juanišką skatinimą pasitikt plačiai išskėstom letenom.
Pasirodžius tyrimams, kad šiaurinė Klaipėdos dalis – aplink uostą – gausiai užteršta chromu, imtasi svarstyti ir spėlioti, ar tarša likusi nuo sovietmečio, ar tai nauja, su baltarusiškais ir kitais rytietiškais biriais kroviniais išplitusi visuotinė grėsmė apsinuodyti. Jei per baltarusius įsprūs mūsų bebrais persirengę šilkakelininkai, aplink uostą, kelius ir geležinkelius viskas taps taip šilkiška ir minkšta, kad net viduržiemy bus per šilta šokti klumpakojį.
Klaidinga manyti, kad nuo Baltarusijos niekas nepriklauso. Kaimynai su savo kalbančiais ūsais taip prisiglobalizavo, kad kelios jų opozicijos kartos viso to neišsrėbs.
