Kovo pabaigoje vis dėlto įvyko jau senokai planuotas naujos partijos steigiamasis suvažiavimas. Nuo socialdemokratų atskilę politikai, nepanorę pasitraukti iš valdančiosios koalicijos su valstiečiais ir žaliaisiais, surinko apie keturis tūkstančius narių ir įsteigė Lietuvos socialdemokratų darbo partiją.
Ji netruko būti pavadinta „bebrų partija“, nurodant į jau bemaž tautosaka tapusį sinonimą, apibūdinantį senus nomenklatūrininkus, kone nuo sovietmečio laikų veikiančius principu „ranka ranką plauna“. Pavadinimas trumpesnis ir greičiausiai neformaliai bus vartojamas dažniau nei visas naujos partijos vardas. Vis dėlto už pavadinimą svarbesnis jos turinys ir tikslas. Ar ši partija gali atpūsti naujų vėjų Lietuvoje politikoje?
Politinė partija paprastai buriasi tada, kai turi kokią nors ideologiją ar bent jau vieną aiškią idėją. Pastaruoju metu pasaulyje ir Europoje vis dažniau atsiranda partijų, kurioms ir užtenka vienos idėjos. Štai Vokietijoje „Alternative für Deutschland“ aiškiai sako, kad nori užkirsti kelią imigrantams, Švedijoje dar 2006 m. įkurta Piratų partija siekė užtikrinti laisvą prieigą prie autorinių kūrinių internete. Vėliau tokių partijų radosi ir kitose šalyse, o jų programos tapo kiek įmantresnės.
Lenkijoje Alaus mėgėjų partija 1991 m. net laimėjo 16 vietų Seime ir siekė skatinti alaus vartojimo kultūrą šalyje. Lietuvoje taip pat buvę įdomių partijų. Bene egzotiškiausia – Duonos valgytojų, kuriai vadovavo aktorius Remigijus Vilkaitis, net ketinęs 1993 m. dalyvauti prezidento rinkimuose. Ir turbūt dar daug kas prisimena Tautos prisikėlimo partiją, kuri labai sėkmingai pasirodė 2008 m. rinkimuose į Seimą su šūkiu „Leiskite ir mus į durnių laivą...“
Pagrindinis partijos šūkis: „Leiskite mums dar pabūti valdžioje“.
Vis dėlto naujoji „bebrų partija“ kol kas neturi net tokios primityvios idėjos. Tiesa, naujosios partijos vadovas Gediminas Kirkilas teigė, kad ji bus „modernios europietiškos socialdemokratijos skleidėja“. Kuo tai skiriasi nuo buvusios socialdemokratų partijos, nelabai aišku. Reali partijos steigimo prasmė atsiskleidžia įsiklausius į jos vadovų samprotavimus per suvažiavimą. Ten kalbėta, kaip reikėtų sudaryti partijų koalicinę sutartį, rengtis savivaldybių ir kitiems rinkimams, ieškoti kandidato į teisingumo ministro postą ir siūlyti viceministrų kitose ministerijose. Kitaip tariant, pagrindinis partijos šūkis: „Leiskite mums dar pabūti valdžioje“.
Kaip tik tokio tikslo, o ne kokių nors mistinių modernios socialdemokratijos idėjų vedami ir susibūrė veikėjai, neberadę sau vietos net tokiose besigaluojančiose politinėse chebrytėse kaip Darbo ar „Tvarkos ir teisingumo“ partijos. Visus juos vienija ne idėjos ar atsidavimas valstybei, bet neišgydyta priklausomybė nuo valdžios. Taigi partija galėjo verčiau būti pavadinta Anoniminių valdžios maniakų klubu. Tik kad ši manija labai jau viešai deklaruojama ir puoselėjama be ketinimų jos atsikratyti.
Reikia pripažinti, kad naujosios partijos steigėjai turi vieną reikšmingą resursą – politinę patirtį: vien G. Kirkilo ji verta didžiulio politinio kapitalo. Nereikia nuvertinti ir valdžios instinktus puoselėjusių vietinio lygmens politikų: merų, vicemerų ar valstybinių įmonių vadovų.
Visi jie į savivaldybių rinkimus eis kaip į žūtbūtinį mūšį, darys viską, kad išsaugotų paskutines valdžios užkardas. Visai gali būti, kad net daliai rinkėjų nauja partija pasirodys kuo nors patraukli – gal dėl to, kad tiesiog „nėra už ką balsuoti“, gal kažkas susipainios, kuris dabar socialdemokratas yra tikrasis, o gal vien iš nostalgijos „seniems geriems laikams“, kai pažintys buvo svarbiau už taisykles ar padorumą. Tad visiškai įmanoma, jog „bebrų partija“ nugvelbs dalį rinkėjų paramos ir kaip nors net įsispraus tarp tų geidžiamų 5 procentų.
Tik tokia sėkmė gali būti iliuzija, kad partija reikšminga ar naudinga Lietuvos visuomenei. Tai būtų dar viena vinis į bendrą Lietuvos partijų karstą. Vis didėjantis visuomenės nusivylimas partinėmis peštynėmis galiausiai gali baigtis sunkiai prognozuojamu visos demokratijos sukrėtimu.
Mažytis ir dar negarsus visuomenės atodūsis, kad „gana reiškia gana“, pasigirdo prie Seimo kovo 15 d., kai keli tūkstančiai žmonių susirinko parodyti, jog Seime vykstantys politiniai žaidimai jau nusibodo. Vis dėlto politikai per greit nusiramino pamanę, kad čia tik nevykęs bandymas pagąsdinti Seimą. Tačiau tai gali būti tik pirmas neryškus virptelėjimas prieš tikrą žemės drebėjimą. Signalų prieš didžiuosius sukrėtimus visada būna, tik ne visus juos gebame skaityti.
Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
