ScanpixKai kurios savaitės gali atrodyti kaip dešimtmečiai, ir ši savaitė buvo viena tokių. Rusijai pradėjus atvirus agresyvius veiksmus Ukrainoje, Europoje dar kartą kilo karo tragedija. Rusijos pajėgos apšaudė gyvenamuosius namus, mokyklas, ligonines ir kitą civilinę infrastruktūrą. Kremliaus propagandos mašina veikia pilnu pajėgumu bandydama pateisinti tai, kas nepateisinama. Daugiau nei milijonas žmonių jau pabėgo nuo smurto, ir jų bus dar daugiau.
Tuo metu ukrainiečiai rodo herojišką savo šalies gynybą su prezidentu Volodymyru Zelenskiu priešakyje. Susidūrę su vis didėjančia prievarta ir absurdišku Kremliaus neigimu dėl jų nacionalinio identiteto, ukrainiečiai demonstruoja vienybę ir atsparumą. Praeityje užstrigęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gal ir įtikino save, kad Ukraina pagal jo „Didžiosios Rusijos“ viziją priklauso jam. Bet ukrainiečiai parodė, kad jų valstybė priklauso jiems ir kad jie pasiryžę kautis dėl jos ateities Europoje.
Europos Sąjunga (ES) suskubo veikti. Nors kai kurie tikėjosi, kad mes svyruosime, nesutarsime ir užtruksime, remdami Ukrainą veikėme rekordiniu greičiu, pakeliui laužydami visus tabu. Paskelbėme beprecedentes sankcijas su Kremliumi susijusiems oligarchams ir tiems, kurie atsakingi už šį karą. Priemonės, kurios dar prieš kelias dienas buvo neįsivaizduojamos – tokios, kaip didžiųjų Rusijos bankų atskyrimas nuo SWIFT sistemos ir Rusijos centrinio banko aktyvų įšaldymas – dabar jau veikia. Ir pirmą kartą istorijoje ES remia valstybes nares šioms į Ukrainą siunčiant karinę įrangą, surinkdama 500 mln. eurų pagal Europos taikos priemonę.
Siekiant didžiausio efekto, tai padarėme kartu su kitomis šalimis. JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada, Šveicarija, Japonija, Singapūras ir daugybė kitų finansų ir ekonomikos centrų prisijungė prie mūsų skirdami griežtas sankcijas. Tarptautinis įniršis prieš Rusiją plečiasi net į sportą ir kultūrą. Daugybė bendrovių palieka Rusijos rinką.
Nors kai kurie tikėjosi, kad mes svyruosime, nesutarsime ir užtruksime, remdami Ukrainą veikėme rekordiniu greičiu, pakeliui laužydami visus tabu.
Nepaisant to, iš Ukrainos ateinančios naujienos yra siaubingos ir blaivančios, ir niekas nežino, kaip šis karas baigsis. V. Putinas bandys pateisinti tą agresiją, kuriai leido prasiveržti pateisinant kaip tariamai neišvengiamą Vakarų ir visų Kitų susidūrimą – bet jis neįtikins beveik nieko. Didžioji dalis valstybių ir žmonių visame pasaulyje atsisako priimti pasaulį, kuriame autokratinis lyderis karine jėga gali pasiimti viską, ką nori.
Kovo 2 d. absoliuti dauguma Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos – 141 valstybė – balsavo paremdamos Ukrainos suverenias teises, pasmerkdamos Rusijos veiksmus kaip akivaizdų JT Chartijos ir tarptautinės teisės pažeidimą. Vos keturios valstybės balsavo su Rusija (likusios 35 susilaikė). Šis istorinis pasaulinio konsensuso pavyzdys parodo, kaip smarkiai Rusijos lyderiai izoliavo savo šalį. ES sunkiai dirbo siekdama pasiekti tokius rezultatus JT, ir mes visiškai pritariame JT Generaliniam sekretoriui Antonio Guterresui, kad dabar užduotis yra sustabdyti smurtą ir atverti duris diplomatijai.
Per savaitę nuo Rusijos invazijos pradžios mes taip pat stebėjome ir vėluojantį geopolitinės Europos gimimą. Metų metais europiečiai svarstė, kaip ES gali tapti atsparesne ir skirti saugumui daugiau dėmesio, suderinti norus ir galimybes siekiant politinių tikslų pasaulinėje arenoje. Per praėjusią savaitę šiuo keliu neabejotinai žengėme kur kas toliau, nei per pastarąjį dešimtmetį.
Tai – sveikintinas pasiekimas, bet turime dar daug ką nuveikti. Pirma, turime pasiruošti paremti Ukrainą ir jos visuomenę ilgam laikui – ir dėl jų, ir dėl mūsų pačių. Niekas nebus saugus, jei leisime V. Putinui laimėti. Jei nebeliks taisyklių, visi atsidursime pavojuje. Štai dėl ko privalome užtikrinti, kad laisva Ukraina išliks. Ir norint tai padaryti, mes privalome palikti Rusijai kelią grįžti į protą, tam, kad būtų atkurta taika.
Antra, turime pripažinti, ką šis karas reiškia Europos saugumui ir atsparumui plačiąja prasme. Pasvarstykime dėl energetikos. Akivaizdu, kad mūsų priklausomybės nuo energijos importo iš autoritarinių ir agresyvių jėgų mažinimas yra neatidėliotina strateginė reikiamybė. Absurdiška, kad patys finansavome savo priešininko galimybes pradėti karą. Invazija į Ukrainą turėtų suteikti naują postūmį mūsų žaliajai transformacijai. Kiekvienas euras, investuotas į atsinaujinančios energetikos šaltinius namuose, mažins mūsų strategines silpnybes ir padės stabdyti katastrofišką klimato kaitą. Mūsų namų stiprinimas taip pat reiškia kovą su agresyviais Rusijos dezinformacijos tinklais ir Rusijos finansinės bei įtakos ekosistemos persekiojimą.
Trečia, galios politikos pasaulyje mums reikia gebėjimo priversti ir apginti save. Taip, įtraukiant ir karines priemones, kurias turime plėtoti. Bet pagrindinis ES žingsnis šią savaitę buvo visų įstatymų ir svertų panaudojimas – kurie didžiąja dalimi savo prigimtimi išlieka ekonominiai ir reguliaciniai – kaip galios instrumentų. Artėjančiomis savaitėmis turėtumėme remtis šiuo požiūriu Ukrainoje, o prireikus, ir kitur.
Pagrindinė „geopolitinės Europos“ užduotis yra aiški. Mes turime išnaudoti savo naujai atrastą prasmę pirmiausia užtikrinti laisvą Ukrainą, o vėliau atkurti taiką ir saugumą visame savo žemyne.
Josepas Borrellis yra Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai.
Šaltinis: Project Syndicate.
