Meniu
Prenumerata

penktadienis, lapkričio 22 d.


KOMENTARAS
Vaikai, lauk į užpečkį!
Evaldas Labanauskas
IQ
Evaldas Labanauskas.

Esu kilmės iš provincijos, nors gimiau Vilniuje. Prisimenu, kažkada labai seniai pas senelius kaime susirinkdavo dėdės ir tetos, susėsdavo prie stalo, o mes pypliai labai mėgdavome jų klausytis. Tačiau dėdės prisiminę savo vaikystę pasakodavo, kad jų laikais taip nebūdavo – vaikai prie stalo tikrai nesėdėdavo: ateina svečias – vaikai, greit į užpečkį! Panašus vaizdas susidarė būnant Vilniuje per NATO viršūnių susitikimą liepos pradžioje.

Mane oro uoste pasitikusi mama automobilyje iškart išjungė radiją – esą policija įspėjo neklausyti (garsiai) muzikos. Iš pradžių nepatikėjau – dar viena feisbuko melagiena, bet vėliau patikrinau – išties naujienų portaluose policija perspėjo vilniečius: „Norėdami sureaguoti laiku ir tinkamai, automobilyje garsiai nesiklausykite muzikos, nebūkite įsikišę į ausis ausinukų ir nuolat stebėkite aplinką per veidrodėlius.“ Lyg iki NATO susitikimo nereikėdavo vairuotojams laiku sureaguoti į policijos švyturėlius.

Vėliau parašiau vienam iš nedaugelio Vilniuje likusių draugų dėl susitikimo Senamiestyje. Jis atrašė, kad nieko nebus – sostinės centras uždarytas, niekam negalima ne tik įvažiuoti, bet ir įeiti. Netiesa, visą „NATO savaitę“ leidau centre, bet įtikinti jį atvažiuoti į susitikimą užtruko. Nenuostabu – nuo pavasario Vilniaus valdžia, kitos institucijos puolė bauginti žmones, kad visi dingtų iš sostinės, o žiniasklaida šiam chorui negailėjo papildomų decibelų. „Mums liepė išvažiuoti, mes išvažiavome“, – daugybės vilniečių sprendimą įgarsino viena sostinės gyventoja.

Vis dar bijome savo šešėlio, bijome būti savimi – valstietiškas, sovietinio „žolės dažymo“ mentalitetas valdo mus.

Pernai ir užpernai dalyvavau NATO vadovų susitikimuose Madride ir Briuselyje. Nieko panašaus nemačiau. Abu miestai gyveno savo gyvenimą. Žinoma, spūsčių, tam tikrų laikinų ribojimų buvo, bet kad dėl to šios sostinės būtų grįžusios į kovido laikus – ne. Beje, 2021 m. Briuselyje vykęs NATO viršūnių susitikimas vis dar buvo gaubiamas pandemijos baimių, tačiau net tuomet ten buvo daugiau gyvybės nei Vilniuje 2023-iaisiais. 2022 m. Madride gyvenimas siautėjo savu ispanišku ritmu ir miestas labiau kvėpavo tuomet vykusia LGBT+ savaite nei NATO susitikimo suvaržymais. Tam tikros saugumo zonos veikė, bet nebuvo įkalintas visas miestas.

O ką atvykę į NATO susitikimą pamatė svečiai – per tūkstantį žurnalistų ir dar daugiau delegacijų narių? Keistus stendus be jokios žinutės apie NATO. Pasisekė, kad bent „kanų liūtas“ paskutinę akimirką nuėmė savo plakatus su raginimu siekti taikos ir… skambinti Rusijai. Mes suprantame kontekstą, nes kažkada tikėjomės, kad paskambinsime rusams ir jie supras, kas vyksta Ukrainoje, bet tai buvo seniai, iki Bučos, iki mobilizacijos, ir tai buvo tuščios viltys. Ne per daug į šią „pasaulyje išgarsėjusią“ iniciatyvą įsigilinusiam užsieniečiui tai aiškus kvietimas: paskambinkime į Rusiją ir susitarkime su Vladimiru Putinu dėl taikos bet kokiomis sąlygomis.

Dar vienas įspūdis, kurį galėjo susidaryti tiek mano kolegos žurnalistai, tiek delegacijų nariai, kad Vilnius – beveik rusiškas miestas. Ketveri metai aiškinimo Briuselyje, kad Lietuva neturi tokių iššūkių dėl rusų mažumos, kaip Estija ar Latvija, tikriausiai nuėjo veltui. Situacija paprasta – vilniečiai, įbauginti valdžios, susipakavo ir išvažiavo kas į Palangą, kas į savo sodybą, kas į gimtinę pas tėvus, o atvykėliams rusakalbiams – ar tai būtų ukrainiečiai, baltarusiai arba rusai – ką daryti? Galbūt jie paprasčiausiai net nežinojo, kad vilniečiai turi slėptis užpečky.

Žinoma, Madridas ir Briuselis skiriasi nuo Vilniaus. Belgijos, o kartu ir Europos sostinė įpratusi prie nuolatinių įvairių valstybių vadovų vizitų ir juos lydinčių policijos konvojų, tam tikrų miesto gatvių blokavimo ir sraigtasparnių danguje. Madridas – irgi milijoninis, gyvai pietietiškas miestas, kurio viename rajone vykstantis renginys niekaip nepakeičia kito darbotvarkės.

Vis dėlto graudu, kad visas NATO susitikimas Lietuvos valdžios buvo suvoktas kaip tik jos pasipuikavimo prieš kameras, spaudžiant garbingiems svečiams rankas, šventė. Bet tai nebuvo vien valdžios šventė, tai – mūsų visų Lietuvos piliečių šventė, mūsų visų pastarųjų metų pasiekimų įvertinimas. Deja, visi buvo pavaryti už krosnies.

Tai parodo, kad mes kaip ir ta pati mūsų išrinkta bei paskirta valdžia nepriaugę surengti tokių renginių savo šalyje, nes vis dar bijome savo šešėlio, bijome būti savimi – valstietiškas, sovietinio „žolės dažymo“ mentalitetas valdo mus.

Evaldas Labanauskas yra IQ bendradarbis Briuselyje

BEREKLAMOS:

2023 08 02 06:45
Spausdinti