Vyčio Snarskio pieš.Ikiskaitmeninėje santvarkoje keistai besielgiančius senjorus vadindavo suvaikėjusiais. Vaikai užauginti, medžiai pasodinti, namai pastatyti, o pasaulis, kaip visada, eina velniop. Kaip tokiu atveju elgtis: panirti į savo vidinį pasaulį, niūniuoti daineles iš vaikystės, kikenti prisiminus senus juokelius, slampinėti po parką ar sodą kiaurą dieną apsiavus skirtingais batais. Nieko nebelaukti.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Šiais laikais pojūtis, kad pasaulis eina velniop, randasi vaikystėje ar ankstyvojoje paauglystėje, ir tai nėra koks nors racionalus ekonomika, sociologija ar astrofizika paremtas žinojimas. Ne, vaikai tai pagauna intuityviai.
Ankstyvojoje „Segos“, „Nintendo“ epochoje brandos lygį pasiekę žaidėjai svajodavo būti didžėjais, mergaitės – manekenėmis. Tuomet vaikai dar turėjo suvokimą, kad egzistuoja šioks toks pasaulis anapus ekranų. Dabar, visuotinės ekranizacijos epochoje, anapus ekranų vaikai nebeturi nieko. Jei ką nors įdomaus šioje mūsų tikrovėje pamato, iškart puola filmuoti ir kelti į tiktoką ar panašų šiukšlynėlį. Visa, kas jiems tikra, privalo būti suskaitmeninta. Dabarties vaikų svajonių profesijos: tiktokeriai, jutuberiai, online-geimintojai, influenceriai, prekių žinovai – pirkinių demonstruotojai ir pan.
